Seniūnai�?ių ir seniūnaitijų, kaip tam tikros valdymo institucijos, beje, esan�?ios ar�?iausiai žmonių, atsiradimo naudingumu abejoja ne tik savivaldybių atstovai, seniūnai, bet ir kai kurių bendruomeninių organizacijų lyderiai. Po konferencijos mintimis apie tolimesnę savivaldos plėtrą į gyvenamųjų bendruomenių lygmenį paprašėme pasidalinti Kaimo reikalų komiteto pirmininko Edmundo Pupinio.

Man kai kurių konferencijos dalyvių kalbos priminė kitas diskusijas, kur taip pat buvo sprendžiami klausimai, susiję su valstybės valdymo decantralizacijos reikalais, kuomet savivaldybių atstovai, populiariai vadinami savivaldybininkai, stengėsi įrodyti, kad valstybės valdymo reikalų dalis privalo būti perduota kuo ar�?iau žmonių, į savivaldybių lygmenį. Tokios pozicijos visuomet stengiausi laikytis ir aš, nes taip pat kaip politikas pradėjau savo kelią savivaldybės taryboje, po to į savivaldos reikalus gilinausi ir jos pozicijas gyniau eidamas mero pareigas. Tik tuo metu savivaldybininkai įrodinėjo, kad galima reikalus tvarkyti kur kas efektyviau, jeigu bus atsižvelgiama į Europoje pla�?iai taikomą subsidiarumo principą, tiksliau pasakius, sprendimų priėmimo galios nukėlimą į įmanomai žemiausius demokratinės sistemos darinius, kur tos funkcijos galėtų būti atliekamos kur kas ar�?iau žmonių ir į valstybės valdymo procesą įtraukiant kuo daugiau pa�?ių pilie�?ių, kurių dalyvavimas valdžios veiklą padaro skaidresnę, o pinigų panaudojimą efektyvesnį. Tiesiog kai kada net nejauku žiūrėti, kad tie patys savivaldos plėtros puoselėtojai pradeda manyti, kad žemiausias, visus subsidiarumo principus atitinkantis darinys ir yra ta institucija, kurioje jis šiuo metu dirba. Merai mano, kad jie yra ar�?iausiai žmonių ir viską puikiai žino. Viename iš ankstesnių savivaldybių forumų pats savivaldybių asociacijos prezidentas yra pasakęs: ,,Žinau net, kur kokią šaligatvio plytelę pakeisti reikia." Kai kurie seniūnai taip pat deklaruoja, kad viską žino, tik pinigų neturi, ir jiems taip pat jokie patarėjai nėra reikalingi. Bet keis�?iausiai atrodo gana įtempti santykiai tarp seniūnijose įsisteigusių bendruomeninių organizacijų ir renkamų seniūnai�?ių. Kyla natūralus klausimas kodėl? Kodėl du dariniai, kuriuos pripažįsta mūsų įstatymai ir kurie turėtų dirbti ranka rankon, dažnai konfrontuoja. Taip ir norisi paklausti: „Dėl ko kovojate, brangieji?" Juk išskyrus galimybę dirbti savo bendruomenių labui daugiau nieko neturite, o jeigu bendruomeninės organizacijos ir gauna vieną kitą litą per projektinius finansavimus, tai į tas lėšas tikrai nepretenduoja seniūnai�?iai. Galiu pasakyti, netgi atvirkš�?iai, seniūnai�?iai galėtų būti pakankamai tvirtais sąjungininkais atstovaudami toms pa�?ioms bendruomenėms savivaldybių institucijose, nes turi tam reikalingą savo gyvenamosios vietovės mandatą, kurio neturi ir niekada neturės visuomeninė organizacija, nors į savo pavadinimą ir yra įsirašiusi tos gyvenamosios vietovės pavadinimą. Apie tai, manau, išsamiau negu bet kur kitur iki šiol ir buvo išsiaiškinta konferencijoje. Dar kartą buvo pasakyta, kad bendruomeninė organizacija gali atstovauti tik savo organizacijos nariams, ta�?iau veikti ji gali ir kur kas pla�?iau, t.y. ne tik tos pa�?ios bendruomenės, kurios pavadinimu bendruomeninė organizacija pasivadino, rėmuose, bet ir gretimose bendruomenėse, savivaldybės ar net respublikiniu lygiu organizuodama renginius ar save realizuodama kitose veiklose, į jas įtraukdama kuo didesnį skai�?ių bendrapilie�?ių. Beje, apie tai savo nuomonę buvau išsakęs dar praėjusiais metais tiek Tėvynės sąjungos žiniose, tiek Ūkininko patarėjuje. Todėl kur kas įdomesnis klausimas būtų, dėl ko kovojama ir ką reikėtų padaryti, kad sumažėtų ta priešprieša bent gyvenamųjų bendruomenių vietovės teritorijose, kur veikia visuomeninės bendruomenių organizacijos ir seniūnai�?iai, kur, kaip minėjau, kaip niekur kitur turėtų būti santaika ir vienybė, pripažinimas ir parama vieni kitiems.

Kaip ir esu minėjęs, bent šiuo laikotarpiu negalima būtų įtarti, kad konfrontacija vyksta dėl pinigų, tiksliau, dėl jų perskirstymo, nes dauguma atvejų pinigų skirstymas prasideda ir baigiasi savivaldybėse. Bent kol kas mažai tikėtina, kad seniūnaitijos gera valia iš ,,stipraus ir visažinan�?io centro", savivaldybės, jų gautų, nors kai kur tokio geranoriškumo užuomazgų jau yra. Tai dėl ko dar galėtų trukdyti seniūnai�?iai? Kur padaryta ta klaida? Gal ir �?ia įsivėlę politinės konkurencijos reikalai? Juk ne paslaptis, kad ypa�? praėjusioje Seimo kadencijoje, kuomet buvo svarstomi su savivaldos plėtra link gyvenamųjų bendruomenių klausimai, kai kurie politikai labai skatino sau palankių bendruomeninių organizacijų steigimą, o vėliau net ir Seime priešinosi seniūnai�?ių ir seniūnaitijų atsiradimui. Nesinorėtų į vieną gretą statyti visų bendruomeninių organizacijų, daugeliu atvejų tarp jų narių ir vadovų pažįstu ne vieną labai nuoširdžiai besidarbuojantį visuomenininką, besistengiantį savo organizacijos ir bendruomenės labui, ta�?iau yra ir tokių, kurių vadovai įžvelgė labai paprastą būdą uzurpuoti lyderystę papras�?iausiu būdu, įsteigiant visuomeninę bendruomeninę organizaciją kad ir iš trijų asmenų, vėliau per kitus asmenis arba net ir tiesiogiai save pasiūlant jos vadovu ir taip tampant pripažintu visos gyvenamosios bendruomenės lyderiu. O kaipgi vėliau gyventojai, kurie ne visada pakankamai domisi kad ir ar�?iausiai namų vykstan�?iu viešuoju gyvenimu, elgtųsi įvairaus lygmens rinkimuose? Negi nepritarsi ir nebalsuosi už tos bendruomenės lyderį, nors ir tapusį ne visuotinių rinkimų būdu, savivaldybės rinkimuose. Negi neįsiklausysi į jo nuomonę, kaip derėtų elgtis balsuojant ir kituose įvairaus lygmens rinkimuose. Galų gale nors ir gaila, bet juk ne visi žmonės pakankamai supranta, kuo bendruomenės organizacijos, įregistruotos pagal asociacijų įstatymą, lyderis skiriasi nuo išrinkto lyderio, seniūnai�?io. Todėl manytina, kad tarp seniūnai�?ių priešininkų yra nemažai ir tokių, kurie pajautė politinę konkurenciją. Ta�?iau ar blogai ta konkurencija? Manau, tai teigiamas dalykas, savaime suprantama, jeigu ji neperžengia padorumo ribų ir nukreipia teigiama linkme - konkuruoti ne ambicijomis, vieni kitų neigimu, o darbu bendruomenės labui. O žmonės atsirinks, kas yra vertesnis būti jų atstovu aukštesnėse renkamose institucijose. Galu gale diskusijose galima bus aiškintis ir dėl keliamų kandidatų į aukštesnes renkamąsias valdžias. Demokratiniais pagrindais vystoma diskusija, manau, kur kas naudingesnė ir tai pa�?iai bendruomenei, ir visai valstybei. Svarbu, kad tai vyktų konkurencinės demokratijos būdu. Juk ir šiuo metu ne vienas darbu gyvenamosiose vietovėse užsitarnavęs pripažinimą bendruomeninių organizacijų atstovas yra tapęs seniūnai�?iu.

Nenorė�?iau gin�?ytis ir dėl konferencijoje išsakytos nuomonės, kad seniūnai�?ių rinkimų sistema yra nepakankamai tobula, kad kai kur gyventojų dalyvavimas renkant seniūnai�?ius labai negausus. Taip, to yra, ta�?iau juk ne visur taip. Kai kur žmonės pakankamai teigiamai pažiūrėjo į seniūnai�?ių rinkimus, o be to, tokių rinkimų tradicijų formavimas tik prasidėjo. Gaila, kad kai kur jis prasidėjo nesulaukęs geranoriškumo, tinkamos pagalbos ir paramos bei moralinio palaikymo iš vietinės valdžios institucijų. Taip pat netgi ir konferencijos metu buvo išsakyta pastabų, kad ir seniūnai�?ių rinkimų metu pasitaikė perdėto noro įtakoti rezultatus siekiant į seniūnai�?ių pozicijas išrinkti vietinei valdžiai politiškai naudingus žmones. Dažniausiai tai buvo daroma stengiantis užtikrinti reikiamų žmonių dalyvavimą ir nepageidautinų nedalyvavimą rinkimuose. Ta�?iau esu optimistas ir tikiu, kad tai laikini reiškiniai, kad laikas ir valdžios bei pa�?ių bendruomenių veikla, siekiant judėti demokratijos plėtros linkme, ir šioje srityje įneš teigiamų korekcijų. Be to, manau, kad mūsų laukia dar ne vienas žingsnis įtvirtinant seniūnai�?ių ir seniūnaitijų pozicijas įstatymais, stiprinant seniūnijų bei jų teritorijose demokratiškai renkamų seniūnaitijų galias, joms deleguojant daugiau funkcijų. Priešingu atveju noras per renkamus atstovus seniūnijose išplėsti valstybės valdyme dalyvaujan�?ių pilie�?ių skai�?ių gali būti sužlugdytas. Kokių funkcijų galėtume deleguoti į žemiausią savivaldos lygmenį, seniūnijas, manau, dar laukia nemažai diskusijų. Funkcijų perdavimas turi būti suderintas ne tik su kompetencijos seniūnijose didinimu, bet ir lėšų, kurias atsižvelgiant į bendruomenių poreikius galėtų perskirstyti prie seniūnijų veikian�?ios seniūnai�?ių tarybos, skyrimu. Juk seniūnai�?ius, rinktus atstovus (tai yra būtina disponuojant viešaisiais finansais), seniūnijose jau turime. Manau, tai turėtų būti įteisinta įstatymu, nes pagrindinio valdžios sverto, galimybės valdyti finansinius resursus, savanoriško atidavimo į žemesnį lygmenį tikėtis bent kol kas neverta.

(straipsnis publikuotas laikraštyje Ūkininko Patarėjas)