Gaivūs Aukštaitijos krašto vandenys daugybę šimtmečių skalauja uteniškių godas ir gaivina svajones. Gamtos ir architektūros paminklai budriai saugo istoriją. Kaip ir pati Lietuva, Utena patyrė nemažai negandų, tačiau pakilo, atsigavo, suklestėjo, ir štai jau skaičiuojame 750-uosius savo miesto metus. Galime didžiuotis žymiais ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje uteniškiais, talentingais, savo Tėvynei nuoširdžiai atsidavusiais žmonėmis, nuo seno tolerantiška ir svetinga krašto atmosfera, darbščiais, žemę ir darbą mylinčiais, ūkininkais, nuolat gražėjančia aplinka. Linkiu nė vienai akimirkai neužmiršti, kiek daug mes turime, ir toliau puoselėti, dirbti savo krašto labui, kad jo grožis ir garbė puoštų mūsų Tėvynę Lietuvą.

Ir vėl kartu su išskrendančiais paukščiais palydime nerūpestingas vasaros dienas, saugome dar šiltus įspūdžius ir žvalgomės į ateitį. Planuojame naujus darbus, malonus nerimas ima kutenti paširdžius…

Daugybę naujų patirčių atneš besiartinantis ruduo ir viskas, kas laukia iki kitos vasaros. Mokslo ir žinių dienai džiugiai nerimaudami ruošiasi pirmokai, pirmakursiai, jau susikaupę ir visi kiti, kurie mokysis, mokys ar lydės. Žodžiu – Rugsėjo pirmajai abejingų rasti būtų nelengva.

Mindaugo karūnavimo dieną švenčiame kaip valstybės susikūrimo, kitaip tariant, vienybės, dieną. Istorinės aplinkybės šimtmečiams bėgant tampa svarbios daugiau formaliai, tačiau idėjos išlieka aktualios. Valstybingumo, vienybės idėja yra gyva, ji nuolat gaivinama Lietuvos praeities ir dabarties, tiesiog nūdienos realijų. Vienybės idėja neatsiejama nuo tautiškumo ir pilietiškumo vertybių, būdama gyva, suvokiama kaip viena didžiausių vertybių, ji padeda tautai priimti, atlaikyti iššūkius ir toliau kurti Lietuvos valstybę. Didžiuodamiesi Tėvynės istorija, vieningai rūpinkimės jos ateitimi.

        Atrodo, visai neseniai nutolo kalėdinių dainų aidas, nuvilnijo šventinis šurmulys, išvarėme žiemą, prisiminėme savo laikinumą ir trapumą, apsikuopėme aplinką, pasimėgavome ramybe bei susikaupimu ir jau girdime vis artėjantį velykinių varpų gausmą... Bėgantis laikas dažnai kelia nerimą, primena, kad viskas juda užmaršties link, tačiau didinga Velykų žinia - Prisikėlimas - sugrąžina viltį, tikėjimą, kad viskas turi prasmę, o tai, kas visų prasmingiausia: meilė, atjauta, pasitikėjimas, pasiaukojimas, vienybė, niekada nesibaigia.

       Šv. Velykų proga linkiu tikėjimo amžinosiomis vertybėmis, drąsos ir vilties ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje.

       Dvidešimt pirmus metus minime mūsų valstybės apsisprendimą išsivaduoti iš svetimos valios ir gyventi bei kurti laisvai, remiantis tik savo sąžine ir sąmoningais sprendimais. Galima sakyti, kad mums labai daug kas puikiai pavyko - beveik per stebuklą svetimoji grobikiška jėga atsitraukė, pasaulis pripažino, daugybė durų atsivėrė, visapusiu saugumu rūpinasi tarptautinės organizacijos, patys demokratiniuose rinkimuose suteikiame valdžią žmonėms, kuriais pasitikime. Žinoma, demokratija mūsų šalyje nespėjo giliai įleisti šaknų, neturi tradicijų, todėl negalime jai taikyti tokių pačių standartų, kaip vakarų šalyse, bet viskas nesustabdomai juda į priekį mūsų pačių sąmoningumo dėka. Tiesa ir tai, kad be sunkumų neįmanoma nei asmens, nei valstybės egzistencija. Tapę laisvi, be jokios abejonės, pajutome ir atsakomybės naštą. Kai kuriems ji pasirodė per sunki. Įvairiais būdais stengiamasi tą naštą palengvinti: vieni atsitraukia, atsisako pilietinės pozicijos, renkasi pasyvų abejingumą ir teisinasi nusivylimu, kiti pasitraukia ir renkasi Tėvynės meilę iš tolo, kartais kitus ir save guosdami, kad kada nors sugrįš. Be abejo, laisvoje šalyje galime laisvai rinktis, tačiau nevalia pamiršti, kad Tėvynė neatsiejama nuo tokių vertybių, kaip pareiga ir sąžinė. Šią šventinę diena kviečiu susimąstyti apie tai, ką turime išsaugoję: savo tėvų ir protėvių žemę, nuostabią, seną gimtąją kalbą, turtingas tautos tradicijas. Privalome tą dovaną puoselėti ir perduoti ateities kartoms. Profesorius Vytautas Landsbergis, šiuo metu europarlamentaras, kurio vaidmuo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę yra milžiniškas, pakalbintas savo gimtadienio proga, vienam Lietuvos dienraščiui sakė: „Šalis nėra tik šios dienos šalis. Šalis turi labai garbingą istoriją. Ir net visai nesena istorija yra garbinga.<...>Lietuva yra šalis, verta būti. Tačiau jos dabartį ir ateitį lemia žmonių kokybė, jų nusistatymai ir tai, ar jie apskritai turi nusistatymus. Ar jie yra lengvai manipuliuojami, papučiami kaip rudens lapai. Norėčiau, kad mažiau būtų tų papučiamų rudens lapų, kad daugiau būtų žmonių, šaknimis įaugusių į žemę." To ir norėtųsi palinkėti Lietuvai, minint nepriklausomybės atkūrimo dieną.

1991 metų Sausio 13-ąją Vilniuje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vidaus kariuomenę ir Valstybės saugumo komitetą KGB, siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Tai „sausa" enciklopedinė žinia apie tą kraupią ir neįkainojamą naktį. Tai dvidešimties metų senumo faktas iš ankstyvą 1990-ųjų metų pavasarį vėl pradėtos rašyti nepriklausomos Lietuvos istorijos. Gindami Lietuvos nepriklausomybę ir savo, kaip orių gimtos šalies piliečių, teisėtai pasirinktą kelią žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Tada žudančių ginklų turėjo tik okupantai, mums jų neprireikė, turėjome pakankamai ryžto, drąsos, vienybės, tikėjimo. Ginkluotoms svetimos kariuomenės pajėgoms užimant strategiškai svarbius objektus ypatingą drąsą parodė Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai, suvokdami, kad juos nutildyti turi teisę tik mirtis, kurios alsavimas tąkart buvo jaučiamas. Teisėtai išrinkti nepriklausomos Lietuvos valdžios atstovai nesitraukė iš savo darbo vietos, pasirengę iš kunigo priimti paskutinius patarnavimus. Paprasti Lietuvos žmonės, sujungti bendrų ir šventų vertybių, gyva siena beginkliai stojo akistaton su mirtimi, kuri tuomet neatrodė blogiausia išeitis. Dar Lietuvoje turime nemažai šių įvykių liudininkų. Perteikti tų dienų, tos nakties išgyvenimus ne vien atmintimi, bet ir širdimi remdamiesi gali juos patyrę žmonės. Dar gyvename ypatingą laiką, gyvos, skausmingos istorijos laiką.

 Nepaisant to, kad dvidešimties metų senumo įvykių liudininkų turime, kai kurie faktai iš tos nakties imti vertinti įvairiai. Pavojui atslūgus, stebuklinga vienybė susilpnėja, kartais žvalgomasi aplinkui ir ieškoma kaltų ne ten, kur reikėtų, kai kas iš naujo vertinama, svarstoma, įkainojama. Kai kam atrodo, kad jo nuopelnai nebuvo pakankamai pastebėti ir įvertinti, o kitas gal ir ne taip rizikavo, bet buvo pagerbtas kokiu nors labai materialią išraišką turinčiu būdu. Kartais tokios kalbos ir svarstymai siejami su politinėmis peripetijomis, kartais neišauga iš asmeninių ambicijų lygio. Turbūt tai normalu, žmogiška, nors ir nelabai garbinga kartais atrodo. Laikas viską nugludina, išgrynina, išryškina, sudėlioja į savo vietas. Dabar turime laisvę, tvarkomės kaip tinkami, turime pasiekimų ir pergalių, turime ir bėdų, ir silpnybių, bet viskas mūsų, o ne svetima, ne primesta. Visko esame verti - ir savo klaidų, ir savo laimėjimų. Savo vertę teisėtai ir gynėme tą Naktį...

 „Sausio 13-osios naktis liko šviesesnė už dieną, bent jau tiems, kurie tada budėjo ir veikė, kurie bėgo ne tolyn nuo mirties pavojaus, o artyn prie jo ..." (Vytautas Landsbergis).

 Taip pat istorikai samprotauja, kad sąjungininkai kovėsi nepaprastai narsiai, negailėdami jėgų ir aukodami save vardan bendro tikslo. Net tuomet, kai priešininkų kariuomenė jau atvirai šventė, giedodama pergalės giesmes, mūsų kariai elgėsi labai organizuotai, buvo įsitikinę kovos prasmingumu ir teisingumu, juos jungė moralinė-politinė vienybė. Ir pergalė buvo mūsų pusėje. Manau, dėl tų pačių priežasčių pergalė buvo mūsų pusėje carinės priespaudos, spaudos draudimo, partizaninių kovų, Dainuojančiosios revoliucijos metais. Tiesa, skyrėsi kovos būdai, tačiau pergalės link vedė tos pačios vertybės: vienybė, susiklausymas, vidinė tvirtybė, drąsa ir ryžtas, tikėjimas, kad žengiame teisingu keliu.

 Žalgirio mūšis įvyko prieš šešis šimtus metų, tai buvo kruvina kova, pareikalavusi daug aukų. Iš istorijos išmokome, kad pergalės be aukų nebūna, už ją tenka mokėti didžiausią kainą. Taip pat išmokome, kad išlikti galime laikydamiesi kertinių, mūsų tautą ir valstybę išsaugojusių, vertybių. Tik jos padės mums laimėti dar daugybę ateityje laukiančių mažų ir didelių pergalių. Švęskime šią istorinę sukaktį pakylėtomis širdimis!

 Edmundas Pupinis