Praeitą Seimo kadenciją buvusi Lietuvos vyriausybė ir Kazio Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija derybose su ES komisija pasiekė, kad teisės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo užsieniečiams ribojimas būtų pratęstas 3 metams. Tačiau, kaip žinoma, gegužės 1 dieną baigėsi ir minėtas 3 metų laikotarpis, ir nustojo galioti konstituciniame įstatyme įtvirtintas ribojimas užsieniečiams įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę.

Lietuva tam ruošėsi, todėl Seime buvo priimtos dar praėjusią kadenciją Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovų parengtos nuo šių metų sausio 1 dienos įsigaliojusios Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimų pataisos. Įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę jos pardavimo atveju įstatyme buvo numatyti keli svarbūs reikalavimai, suteikiantys pirmumą žemę įsigyti žemdirbiams. Pirmiausia žemės įsigijimo pirmumo teisė buvo numatyta žemės sklypo bendraturčiams, parduodamo žemės sklypo naudotojams, jei jie, pagal nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, naudojo šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus. Taip pat įstatyme buvo numatyta, kad pirmenybė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę būtų suteikiama asmeniui tais atvejais, jei ūkininkaujantis asmuo nuosavybės teise turi žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Taip pat, siekiant apriboti žemės ūkio paskirties žemės koncentravimąsi vienose rankose, įstatymu buvo griežčiau reglamentuotas bendras, visiems susijusiems asmenim priklausantis, didžiausias leistinas žemės ūkio paskirties žemės plotas.

Šių metų vasario mėnesį TS-LKD frakcijos atstovai Seimo sekretoriate įregistravo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo naują redakciją. Minėto įstatymo pataisas pasiūlė ir Vyriausybė. Minėto įstatymo pagrindu dar kartą buvo sugriežtinti reikalavimai asmenims, norintiems įsigyti Žemės ūkio paskirties žemę. Kaip parodė vėlesnės diskusijos, kai kurie reikalavimai pasirodė per griežti netgi tiems žemdirbiams, kurie anksčiau prašė griežtinti žemės ūkio paskirties žemės pardavimo tvarką. Anot jų, žemės ūkio paskirties žemės pardavimas ir pirkimas tapo pernelyg griežtai kontroliuojamas. Nors, anot kai kurių ekspertų, priimtos pernelyg griežtos įstatyminės nuostatos turi būti švelninamos, asmeniškai aš manau, skubėti tikrai nėra kur. Pirmiausia reikėtų pasižiūrėti, kaip praktiškai veikia jau priimtos įstatymo pataisos, kuo įdėmiau išnagrinėti problemas, su kuriomis susiduria ūkininkai, parduodantys ir perkantys žemės ūkio paskirties žemę, ir tik tada tobulinti įstatymą. Manau, svarbiausia, kad įstatyme pasiūlytos nuostatos užtikrintų, kad žemės ūkio paskirties žemės savininkais taptų tik tie asmenys, kurie vystys žemės ūkio produkcijos gamybą ir prisidės prie konkurencingo Lietuvos žemės ūkio plėtros, o ne tie, kurie siekia tokią žemę įsigyti spekuliaciniais tikslais. Juk aptariamos žemės paskirtis gaminti žemės ūkio produkciją. O laikas parodė, kad žemės ūkis tai pakankamai stabili verslo šaka, sunkiausiais šalies ekonomikai momentais tampanti savotišku lokomotyvu, kaip kad įvyko pastarojo ekonomikos nuosmukio metu, - Lietuvos žemdirbiai ir žemės ūkio produkcijos perdirbamoji pramonė demonstravo augimą.

Taip pat esu įsitikinęs, kad ne vien įstatymai lemia žmonių požiūrį į žemę. Manau, kad žemės ūkio paskirties žemės pardavimo klausimais valdžia turėtų daugiau šviesti pačius žemės savininkus. Juk žemė kur kas patikimesnė investicija negu vertybiniai popieriai ar banko indelis. Jos vertė nuolat didėja, todėl skubėti ją parduoti, manau, yra neatleistina klaida. Prabėgs keleri metai, tobulindami įvairias kooperacijos formas ar patys ją dirbdami, žemės savininkai ir iš 3 hektarų žemės ploto išmoks gauti papildomų pajamų. Turime prisiminti, kad žemės ūkio produktų gamybos poreikis tik didės, kaip ir parama mažiems ūkiams. Ateityje, išaugus tiesioginių išmokų dydžiams, vien didėjančios pajamos iš žemės nuomos leis žymiai papildyti šeimų biudžetus. Todėl, kaip ir minėjau, jeigu patys neprotausime, tai ir bet kokie referendumai neužtikrins mums padoresnio gyvenimo.

Šiandieną daug diskusijų vyksta dėl požiūrio į žemę. Žemę, kurią piliečiai, ypač politikai, atsižvelgdami į savo vertybes ir deklaruojamas idėjas, stengiasi įrėminti į visokiausius įstatymų rėmus, poįstatyminius aktus ar net referendumu priimamas konstitucines pataisas. Tačiau Lietuvoje yra nemažai žmonių, kuriems žemės nereikia niekur ,,rėminti", kad ji jiems buvo, yra ir bus daugiau negu bet koks brangiausias nekilnojamasis turtas. Tie žmonės ją vadina Tėviške. Džiaugiuosi, kad ir aš ją turiu - tokį širdžiai mielą didelio pasaulio mažą kampelį, kurio niekam niekada ir nepriklausomai nuo jokių referendumų rezultatų nesiruošiu parduoti. Tikiu, kad tokių žmonių Lietuvoje dar yra nemažai.

Edmundas Pupinis,

Utenos rajono tarybos narys,

buvęs LRS Kaimo reikalų komiteto pirmininkas