Politinė sistema Lietuvoje vystosi panašiai kaip ir kituose Europos kraštuose, nežiūrint kai kurių savitų politinių nukrypimų, kuriuos, ko gero, sąlygojo kaimynystė su didžiąja Rytų kaimyne, taip pat nemažas sovietinės okupacijos laikotarpis. Galbūt mes, lietuviai, šiek tiek daugiau paklaidžiojome politinio populizmo klystkeliais, tačiau politinių partijų spektras ir bendrosios politinės raidos tendencijos pastaruoju metu visoje Europoje tampa labai panašios. Ką tos tendencijos diktuoja ir kaip privalėtų elgtis mūsų partija, reaguodama į tas tendencijas, ko gero, klausimas dar lieka atviras, tačiau, manau, atsakymo paieškos būtinybės neišvengsime.

          Nesenai teko dalyvauti jaunų žmonių sambūryje. Jie, susėdę prie bendro stalo, pasiremdami konservatyviosios politikos teorijos kūrėjų mintimis, labai nuoširdžiai kalbėjo apie dešiniąją kryptį politikoje. Taip pat teko girdėti ir apie panašų jaunimo sambūrį politinėje kairėje. Manau, gerai, kad jaunimas ieško savos tiesos, savo politinio tapatumo supratimo, nes tokie ieškojimai, manau, ateityje padės skaidrinti politinę sistemą. Tenka pastebėti, kad nemažai net ir naujai atsirandančių partijų, siekdamos rinkėjų palankumo, deklaruoja savo partijas kaip esančias ,,netoli centro", t. y. centro dešinė, centro kairė, centro ir t.t. Reikia pripažinti, kad mes, politinės demokratijos požiūriu, vis dar jauna atkurtos demokratijos šalis, skirtingai negu kai kurios kitos Europos šalys, politinėje sistemoje kai kurių politinių srovių dar nesame išbandę. Manau, situacija klostosi taip, kad ir pas mus, tikimės, pačia švelniausia forma ir neturėdamos didelės politinės įtakos ,,atriedės" nacionalistinės ultradešiniosios politikos idėjos, nes kai kam jos tampa vos ne tapačios su patriotizmu ar net pilietiškumu. Reikia prisiminti atsakomybę ir mums patiems, kad nepadarėme, o gal ir nedarėme, kad naujai atsirandančios politinės jėgos ir jas atspindinčios sąvokos būtų teisingai suprantamos. Taip pat, ko gero, dėl įvairių priežasčių (manau, ne tik dėl gamtosauginių, bet ir dėl energetinių) neišvengsime žaliųjų suaktyvėjimo. Jau ir šiuo metu viešoje erdvėje tenka stebėti diskusijas, kas tie tikrieji žalieji - ar naujai susikūrusi partija, ar žaliųjų judėjimas, kuris pavėlavo virsti partija. Nors subalansuotos plėtros, gamtosauginės ir gamtos globojimo idėjos ne svetimos ir mūsų partijai, manau, jos ir toliau turi būti puoselėjamos, tačiau supratimas, kaip tai turi būti daroma praktiškai, aiškiai skiriasi. Vieni mato, kad meilę gamtai galima deklaruoti tik tuo metu, kai toje erdvėje nėra žmogaus, kiti mato, kad kaip tik sąžiningas žmogus gali būti tos aplinkos neatskiriama, pačią aplinką puoselėjanti dalis. Tačiau kalbant apie politinę tapatybę, nemanau, kad ilgainiui sugebėsime išlikti labai plačiai politiškai aprėpiantys ir švelnia forma atstovaujantys minėtoms naujai atsiradusioms ,,ultra" ir ,,žaliosioms" politinėms kryptims. Todėl manau, kad vis iš naujo turime identifikuoti savo politinę tapatybę, savo vertybinį pagrindą, nes mums, kaip centro dešinei, tai ypač svarbu, nes mes vienijame nemažai politinių krypčių, kurias atspindi mūsų partijos frakcijų ir bendruomenių pavadinimai. Beje, jau pasigirsta balsų, norinčių steigti konservatorių bendruomenę, kam aš asmeniškai nepritariu. Manau, kad turime eiti kitu keliu, t. y. kalbėjimo ir susitarimo dėl bendrų vertybinių nuostatų paieškos, o ne jų išskaidymo į atskiras grupes, keliu. Turime sutarti ir susitarti dėl savo vertybinio tapatumo ne tik teoriniu lygmeniu, bet ir praktiniu, vertybinių nuostatų taikymo, lygmeniu. Deja, kai kalbame teoriniu lygmeniu, net nesiginčydami sutariame, kad mums svarbios mūsų partijos puoselėjamos krikščioniškos šeimos, bendruomenės, Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjos, kitos vertybinės nuostatos, tačiau, kai tai turi virsti praktiniais sprendimais, įstatymais, prasideda labai aštrios vidaus diskusijos, kurios manau, nemalonios ne tik mums, esantiems Seime, bet ir mūsų bendrapartiečiams kitur bei rėmėjams. Todėl, manau, turime griežtai nusistatyti ribas, kurių, saugodami savo politinę tapatybę, negalime peržengti. Todėl, prieš teikdami viešiems svarstymams pasiūlymus vertybiškai svarbiais klausimais, jei jie sukelia abejonių mūsų vertybinių nuostatų atžvilgiu, turime aptarti pasitelkdami ne tik Seimo frakcijos, bet ir partijos struktūrinius padalinius. Kaip ir minėjau, siekdami neprasilenkti su besiformuojančiomis partijos tapatybės nuostatomis, privalome ieškoti kuo platesnio sutarimo, nors tai ir pareikalautų nemažai laiko sąnaudų.
           Be jau minėtų ir daug diskusijų sukėlusių šeimos, dirbtinio apvaisinimo ar blaivybės puoselėjimo klausimų, labai svarbu būtų nusistatyti ir mūsų požiūrį į valstybės santykį su privačia nuosavybe, kuris, kaip jau minėjau kalbėdamas apie žmogaus ir gamtos teisinius santykius, yra taip pat labai įvairiai suprantamas. Beje, šis klausimas daugiausiai ir paskatino mane šiandieną pasisakyti, nes, kaip ir daugelis, kurie šiandien pasitikrino elektroninio pašto dėžutę, radau kreipimąsi į TS-LKD XVII-tąjį suvažiavimą partijos pozicijos privačios nuosavybės klausimu. Pradžią noriu pacituoti: ,,Lietuvos Žemės Savininkų sąjunga, Lietuvos miško savininkų asociacija, Visuomeninė kraštotvarkos draugija - nacionalinės žemės ir miškų savininkams atstovaujančios visuomeninės organizacijos kreipiasi į garbingus suvažiavimo dalyvius siekdamos atkreipti jūsų dėmesį į atskirų TS-LKD atstovų Seime vykdomą destruktyvią politiką privačios nuosavybės atžvilgiu. Tai kertasi su dešiniųjų pažiūrų partijos vertybinėmis nuostatomis." Todėl manau, kad be dėmesio negalime palikti nei šio trijų asociacijų vadovų pasirašyto kreipimosi, nei mūsų politinei tapatybei vieno svarbiausių, valstybės ir nuosavybės santykius apspendžiančio, klausimo svarstymo, bet atsižvelgdamas į tai, kad suvažiavimo darbotvarkėje nebuvo numatytas minėtų klausimų svarstymas, kreipimosi tekstą siūlau perduoti svarstyti partijos prezidiumui, kuris turėtų apsispręsti, kaip organizuoti svarstymus dėl mūsų pozicijos minėtu klausimu.

Edmundas Pupinis

Kalba, sakyta TS-LKD suvažiavime