Pavadinimas: Gyniau ne Seimą – gyniau savo namus
Kategorija: Archyvas
Data: Jan 25, 2011
http://www.pupinis.lt/straipsnis-81.html

Gyniau ne Seimą – gyniau savo namus

          
               Per Lietuvą nuvilnijo Laisvės dienos 20-me?io renginiai, trukę visą savaitę ir vyksiantys visus likusius metus. Buvo įsimintinų televizijų laidų, susitikimų, parodų, koncertų ir t.t. Man įspūdingiausias buvo susitikimas su Lietuvos karininku majoru Aleksejum Gaiževskiu, Aukš?iausiosios tarybos rūmų gynėju Sausio agresijos dienomis, su kuriuo moksleivių uteniškių susitikimą buvo surengęs Seimo narys Edmundas Pupinis. Nors dirbant žurnalistinį darbą yra tekę matyti ir girdėti įvairių įvairiausių žmonių, bet tokį tvirtą, įtaigų žmogų, Lietuvos patriotą, kuris sugebėtų savo įsitikinimus išreikšti žodžiais ir pagrįsti darbais, buvau ma?iusi tik filmuose ar apie tokius skai?iusi knygose. Pateikiu majoro Aleksejus susitikimo su Utenos moksleiviais aprašymą. Žinoma, iš to ypatingo įspūdžio liko tik blyškus vaizdas, nematysime ir tų žiban?ių, užhipnotizuotų jaunuolių akių, kai jie klausėsi Aleksejus. Pvz., jis sakė vaikams: „Netikėkite, kai jums sakys, jog mirsite. Viskas priklausys nuo jūsų valios". O tuos žodžius jis pasakė kalbėdamas apie autoavariją, kurios metu girtas vairuotojas įvažiavo į jo mašiną kaktomuša; jo kūnas buvo sulaužytas taip, kad gydytojai manė jį neišgyvensiant, o jeigu išgyvens, tai sėdės invalido vežimėlyje. Aleksejus ne tik atsistojo ant kojų, bet po to dar tapo savigynos mėlynojo diržo savininku ir parašiutizmo sporto meistru.

 



      Edmundas Pupinis susitikimą su B.Šapokos gimnazijos moksleiviais, atvykusiais į Vilnių, surengė istorinėje Kovo 11-osios salėje, kur parlamentarai dirbo ir 1991-ųjų sausio dienomis. Pristatydamas majorą Aleksejų Gaiževskį Seimo narys pirmiausia papasakojo apie tų dienų politinę situaciją.
      Edmundas Pupinis: „1991 m. sausyje buvo organizuojami budėjimai prie Parlamento. Buvo sudarytas grafikas, kada kurių rajonų žmonės važiuos budėti prie Parlamento Vilniuje. Sausio 13-osios vakare buvo Utenos budėjimo laikas. Į Vilnių turėjome išvažiuoti sausio 13 dienos popietę. Žinia, iš sausio 12-osios į 13-ąją visi sėdėjome prie televizorių ir matėme, kad buvo užimta televizija, per radiją girdėjome, kad užimtas televizijos bokštas. Aš tuo metu dirbau Žemės ūkio profesinėje mokyklose, turėjau ir auklėjamąją klasę. Iškart po to, kai per televiziją pamatėme, kad užimtas televizijos bokštas ir yra aukų, su bendradarbiais ir draugais ėmėme skambinti vieni kitiems. Nutarėme, kad reikia važiuoti kiek įmanoma anks?iau: jeigu paimtas televizijos bokštas, gali būti praradimų ir kitur. Savaime suprantama, labiausiai baimino Aukš?iausios tarybos likimas. Iš Utenos išvažiavom ankstyvą rytą. Kadangi mūsų autobusas nebuvo labai pilnas ir jautėm, kad iš Utenos gali būti ir daugiau norin?ių į Sostinę vykti kuo anks?iau, todėl pakeliui užsukome į Utenio aikštę, prie rajono savivaldybės. Taip ir buvo - daug žmonių, per televiziją pama?iusių, kad situacija iš esmės pasikeitė, susirinko anks?iau. Nors prie savivaldybės pastato stovėjo ir daugiau autobusų, pamatę mus, su keliais kitais uteniškiais į mūsų autobusą įsėdo mūsų mokyklos moksleivis Aleksejus. Tuomet aš jį vadinau Aleksu. Šiandien aš paklausiau jo, iš kur jis sužinojo, kad mes važiuosim kur kas ankš?iau negu buvome sutarę išvykti. Gal kas skambino ir jam? Aleksas, taip pat sužinojęs apie įvykus prie televizijos bokšto, ta?iau žinodamas, kad mes turėjome vykti kur kas vėliau, pats nutarė: reikia važiuoti anks?iau. Sakė: „Tiesiog atėjau į Utenio aikštę, tikėdamasis rasti ir daugiau norin?ių vykti". Jis įsėdo būtent į mūsų autobusą. Čia ir prasidėjo įdomioji istorija.
      Atvykę į Vilnių prie Aukš?iausios tarybos jau radome daugybę žmonių. Buvo labai pakili nuotaika, visus užburianti vienybė. Prisimenu kunigą Robertą Grigą, kuris, atidaręs Parlamento langą, aukojo šv. Mišias. Žinojom, kad ten yra gynėjų. Sklandė kalbos, kad prireikus ruošiamasi gintis iki pabaigos, kad Seime yra kažkoks amerikietis, organizuojantis gynybą nuo galimo puolimo iš malūnsparnių. Susitikau ?ia pažįstamų, prie Aukš?iausios tarybos sutikau savo brolių, seserų. Aplink rūmus vyko žmonių judėjimas, skambėjo dainos, buvo verdama arbata, stichiškai organizuotas maitinimas, - ūkininkai vežė budėtojams maistą. Dvasia tvyrojo labai gera. Visi, kurie atvažiavome viename autobuse, buvome sutarę, kad po paros budėjimo susirinksime numatytoje vietoje ir nutarsime, ką darysime toliau. Tuo metu mobiliųjų telefonų juk dar nebuvo, o Utenoje liko šeimos, be to, pagal numatytą grafiką mus turėjo keisti kiti.

       Susirinkom. Atėjęs Aleksejus pasakė: „Mokytojau, aš lieku". Mane prislėgė atsakomybė: ką aš pasakysiu tėvams! O jis sako: „Aš jiems paskambinau". Nustebau: „Iš kur tu skambinai?" „Iš Aukš?iausios tarybos". Taip jis liko. Kadangi jis mokėsi baigiamajame kurse, tuo metu maniau, kad jam jau yra 18. Šiandien sužinojau - Aleksui buvo 17 metų".

     Aleksejus Gaiževskis: „Turiu prisistatyti: esu majoras, man 38-eri, esu 15 metų vedęs, turiu dvi nuostabias dukras - 12 ir 3 metų. Esu nuo Alaušo ežero, iš tokio nuostabaus Alaušų kaimelio Utenos rajone.

     Edmundas Pupinis - mano buvęs mokytojas, ir šiandien man keista sakyti „Seimo narys". Man jis mokytojas, kuris labai įdomiai dėstė. Štai vyksta egzaminas, tiksliau atsiskaitymas už kurso dalį, o klasėje aplink mus vaikš?ioja dėstytojas ir groja gitara. Muzika sužadindavo žinioms".

    E.Pupinio replika: „Man tada juk irgi buvo tik 26 metai".

    „Važiuojant į Vilnių matėme stebėjimo postus, stovėjo šarvuo?iai, kareiviai pasirinktinai tikrindavo mašinas. Jie, aišku, žinojo, kad vyksta judėjimas, kad vyksta žmonių pasikeitimas, Pravažiuodami šarvuo?iai darydavo dūmų uždangas. Ne viena mašina po tokia dūmų uždanga buvo ir sutraiškyta. Mums pasisekė, atvažiavome laimingai. Pamatėme barikadas... Įsivaizduokite, važiuoja į objektą statybines medžiagas vežanti mašina, nusisuka nuo maršruto, atvažiuoja prie Aukš?iausiosios tarybos ir ?ia iškrauna krovinį, kurį žmonės panaudoja barikadoms. Aplink AT žiedu autobusas stovėjo prie autobuso, kad sovietų tankai negalėtų prasiveržti.

     O į Aukš?iausiąją tarybą patekau per draugą, kuris jau buvo budėjęs prie TV bokšto. Įėjus į vidų jis mane rekomendavo, laidavo kaip už pažįstamą ir patikimą. Tik liepė nesakyti, kad man 17 metų, nes priėmė nuo 19-os. Taip ir pasakiau: 19-ka. Bet, manau, kad tai buvo šventas melas.

      Po paros, kaip ir buvome sutarę, atėjęs į sutartą vietą mokytojui pasakiau, kad lieku, - aš esu atsakingas žmogus, turėjau pasakyti, dėl to, ko gera, ir kariškas gyvenimas man gerai sekėsi, - atsakomybė labai svarbu ir šeimoje, ir darbe.

      Kadangi gyvenau mokyklos bendrabutyje, į Vilnių atvažiavau iš Utenos. Iš Aukš?iausiosios tarybos paskambinau mamai, kuri televiziją mažai žiūrėdavo, ko gera, tuomet tiksliai nežinojo, kas vyksta. Sakau: „Esu Vilniuje, Aukš?iausiojoje taryboje". „Ką tu ten veiki? Palauk, po poros minu?ių perskambink". Perskambinau: „Tuoj tavęs atvažiuos paimti dėdė". „Ne, mama, sakau, niekur aš iš ?ia neisiu. Aš pasirinkimo neturiu, o, be to, niekas manęs iš ?ia taip lengvai neišleis". Na, iš tikrųjų, prieš numatomas galimas atakas, kuomet sužinodavo, kad iš karinio miestelio pajudėdavo kolona tankų ir buvo galima ataka prieš Aukš?iausiąją tarybą, mums leisdavo apsispręsti ir išeiti. Tokių taip pat buvo. Aš likau".

     E.Pupinio replika: „Moksluose Aleksas irgi buvo užsispyręs, dalyvaudavo visokiausiose sportinėse varžybose, lankė įvairių gynybos menų treniruotes, bėgiodavo".

    „Su treniruotėmis atskira istorija: kimono, o ant viršaus knygos. 15.30 val. baigiasi paskaitos, o tuo metu prasideda treniruotė. Prašydavau paleidžiamas iš paskaitos 10 minu?ių anks?iau, kad spė?iau peršokti per netoli mokyklos esan?ios įmonės tvorą, kur sporto salėje vyko treniruotės. Už dviejų valandų prasidėdavo kita treniruotė. Kitame miesto gale, antrojoje vidurinėje mokykloje, pas trenerį Andrių Zeliavą, - jis dirbo kriminalinėje policijoje tardytoju. Puikus žmogus ir geras treneris.

    Dabar trumpai apie pa?ią AT gynybą, - tikiuosi jums bus įdomu. Čia mes ne tik budėjome, bet ir ilsėjomės, nors nei lovų buvo, nei pagalvių, nei antklodžių. Kaip stovi, taip ir miegodavai. Buvo panašūs kilimai kaip ir dabar. Ir dar tokie minkštasuoliai. Įdomiausia, kaip sovietai sakydavo apie mus: kad mes esame buržujai, naudojamės įvairiausiomis paslaugomis, kad ?ia viskas komfortiškai įrengta.

     Tėvai ne tik sulaukė skambu?ių iš KGB, bet buvo atvažiavę ir į namus: „Žinom, kur jūsų sūnus! Žinot, kas su jumis visais bus!" Bet palaikymą vis dėlto aš iš namų turėjau.

     Apsisprendimas buvo sunkus, bet jaunatviškumas, energija, ryžtas padėjo, o supratimas, kas yra laisvė, pareiga, man atėjo ?ia, kai 1991 sausio 14-16 dienomis, praktiškai kiekvieną vakarą, buvo priiminėjama priesaika. Veikė AT Gynybos taryba: Butkevi?ius, Jezerskas, Ge?as, Česnulevi?ius ir kt. Jie išrikiuodavo gynėjus ir pasakydavo: mes gavom informaciją, kad sovietų tankai pajudėjo iš Šiaurės miestelio, sulaipinti desantininkai, vyks puolimas...

    O mūsų ginkluotė: geriausiu atveju - armatūros gabalas. Vienas kitas medžioklinis šautuvas. Iš tikrųjų jokių slaptų ginklų nebuvo. Dujokaukių visiems neužtekdavo. Buvome sukomplektavę Seimo nariams, - reikėjo išlaikyti valstybės valdymą. Tą visi suprato ir niekas dėl to nesigin?ijo. Mums sakydavo: „Jūs visi žūsit, todėl mes nė vieno nesmerksime, jeigu dabar išeisite. Nueikite kur nors - gal į tualetą, ir išeikite, tik įspėkite kolegas, kad paskui uždarytų duris ar langus".

   Štai rytoj susitiksim su tais, kurie liko, neišėjo. Mes save vadinom gynėjais.

    Yra vienas labai svarbus dalykas, ir aš truputėlį nukrypsiu nuo gynybos. Dažnai tariamas žodis „Tėvynė". Kas man ši sąvoka buvo 17-os metų ir kas dabar? Patikėkite, per 20 metų man ji nepakito. Savo dukras aš irgi auginu patriotėmis".

   - O kas jums yra Tėvynė? Kas tau Alaušoj yra Tėvynė? - Aleksejus klausė mergaitės iš Alaušų kaimo.

   Moksleivė: „Mano namai".

   „Tai patys teisingiausi žodžiai. Aš jau?iu tą patį. Aš gyniau ne Seimą, aš gyniau gal net ne TV bokštą, ne pastatą, ne žemės lopinėlį, aš gyniau šeimą, savo mamą, savo tėtį, savo seserį, savo brolius, - aš iš penkių vaikų šeimos. Gyniau draugus, kaimynus, visus, ką pažįstu. Tai man buvo garbės reikalas. Kai po daugelio metų išvažiavau tarnauti į Afganistaną, lygiai tą patį dariau tenai: aš sudariau sąlygas tiems žmonėms ginti savo namus, kad priešai neturėtų terpės vystyti prekybos narkotikais ir kt. blogybių. Tas pats ir ?ia - mano Tėvynė, tai mano namai, ir aš padarysiu viską, kad juos apgin?iau. Aš negaliu savo namų židinio apginti vienas, mes turime susivienyti. Ne kariuomenė gina mus, gina visa Lietuva. Mes tik organizuojame, o į mūšį eisime kartu su jumis. Neatsiras slaptų ginklų, - mes atsistosime ir apginsime.

    1991 m. sausio mėn. lūžis įvyko kodėl? Atsistojo beginkliai žmonės ir pasakė: mes neleisime pulti Lietuvos. Mes, gynėjai, AT rūmuose buvome tik mažas branduoliukas, ne mes buvome pagrindinė jėga. Aš nenoriu sau prisiimti nuopelnų ir užsikabinti medalių, nors turiu jų daug. Svarbiausius medalius turi nešioti tie žmonės, kurie buvo už AT sienų. Tie žmonės buvo pirmas avangardas, siena, kuri gynė nuo tankų. Jie didvyriai. Jie buvo pasiruošę pirmi gulti po tankais. Mes - tik po to.

 Žmonės apgynė Lietuvą.

  Kokia tuomet buvo dvasia! Įsivaizduokit, eini per minią, - o juk tai praktiškai buvo 100 000-150 000 žmonių, - kuri kvėpuoja viena mintimi! Ir, sakykim, atsiranda vienas, kuris jai nepritaria. Žinokite, aplink jį susidarydavo tuš?ias ratas. Kai ateidavo kolaborantai-diversantai-jedinstvininkai, - kaip juos bepavadinsi, - jų niekas nemušdavo, juos tiesiog išnešdavo ant rankų ir išmesdavo.

    Iš kur mes žinodavome, ką veikia priešas? Vienas informacijos šaltinis buvo patys žmonės. Lietuviai buvo labai susivieniję. Lietuviai - tai nereiškia lietuvių kilmės; mano būryje buvo rusų, baltarusių, ukrainie?ių, Lietuvoje gyvenan?ių. Jie buvo Lietuvos patriotai. Žmonės, kurie gyveno prie Šiaurės miestelio, per langus stebėdavo ir mums į AT skambindavo, pranešinėdavo, kur važiuoja tankai, kas į mašinas įsėda, kokie mašinų numeriai. Aš įsivaizduoju, kaip buvo bjauru sovietų žvalgams, - tokios informacijos srautą suvaldyti yra labai sunku. Žmonės nebijodavo, rizikuodavo savo gyvybe, juk juos galėdavo areštuoti. Jie buvo pasiruošę aukotis už Lietuvą. Savo butus užleisdavo, kad galima būtų iš tų butų stebėti. Buvo iš garsiakalbių skelbiama: paskambinkite tokiu ir tokiu numeriu, priimsime nakvynės. Buvo ir vagišių, ir kitko, bet žmonės priimdavo nakvynei, valgydindavo, veždavo maistą. Kaip Baltijos kelyje buvo susivieniję, taip ir aplink Aukš?iausiąją tarybą. Aukš?iausioji taryba buvo simbolis. Čia buvo Seimo nariai, mūsų laisvės įkūrėjai, signatarai, kurie budėjo niekur neišeidami, priiminėdavo delegacijas taip pat ir iš Rusijos. Dažnai susidurdavom ir su Vytautu Landsbergiu, ir su kitais vadovais. Jie mus padrąsindavo, padėkodavo už ryžtą.

    Grįžtu prie savo gyvenimo... Po poros savai?ių buvo suformuotas mokomasis karinis junginys, kuris buvo sudarytas iš gynėjų, 17-18-30-me?ių. Mes AT negalėjome turėti ginklų, nebuvo leidžiama. Čia buvo vykdomas tik fizinis parengimas. Man pasisekė - aš buvau sportuojantis, imtynininkas, karatistas. Pradėjo formuoti sportininkų grupes. Mes buvome apgyvendinti dabartiniuose Seimo 3-iuosiuose rūmuose, kur ir miegodavome. Iš esmės buvome mokomi kovinės savigynos, - trys treniruotės per dieną. Juk reikėjo užimti jaunimą, kad nedykinėtų. Tai užmigdavome eidami, tiek būdavome nuvaryti. Bet tai buvo ir gerai, nereikdavo daug galvoti. Nes mus paleisti būtų buvę pavojinga. Mus tada įvairiai vadindavo: pvz., „riebūs Landsbergio katinai". Tai buvo vienas populiariausių mūsų pavadinimų priešiškoje aplinkoje; o kadangi aš visada kovojau už lengvą svorį, tai svėriau 68 kilogramus; ?ia, AT, sugebėjau dar 7 kg numesti. Mane, „kūdą" kaip dviratį, riebiu niekaip nepavadinsi.

    Vėliau tas mokomasis junginys tapo karine jėga, kuri galėjo vykdyti operacijas. Mus siųsdavo saugoti objektų. Mūsų pagrindinis priešininkas buvo OMONas - sovietiniai sukarinti specialiosios paskirties milicininkai. Tai tokia struktūra kaip dabar „Aras". Tik jie buvo sovietiniai ir operacijose veikdavo prieš mus. Pamažu mes ėmėme dominuoti prieš juos Vilniuje, Kaune. Pradėjome po truputėlį ginkluotis.

   Po to buvo suformuoti specbūriai su antidiversantišku parengimu. 1991 m. liepos mėn. įvyko Medininkų tragedija, kai buvo sušaudyti mūsų pasienie?iai. Tada buvo nuspręsta, kad mums reikalingi padaliniai, kurie sugebėtų greitai atsidurti nustatytoje vietoje ir kovoti su diversantais. Aš praėjau atranką, patekau į vieną iš tų padalinių. Buvome treniruojami Pociūnuose, Prienų rajone. Ten stovėjo sovietinių desantininkų padalinys, šalia buvom rengiami ir mes - visiškai priešingos organizacijos. Tai be galo įdomus ir iššaukiantis laikotarpis.

   Rugpjū?io mėn. Rusijoje įvyko pu?as. Gorba?iovas buvo nustumtas nuo valdžios; valdžią perėmė komunistai. Keitėsi kai kurių kepurės. Per tą laiką buvo ir žuvusių. Buvo vykdomos slaptos operacijos. Atvažiavę rusai provokuodavo: stovi poste, pradeda šaudyti... Jeigu aplink tave kilnojasi žemė, reiškia šaudo. A?iū Dievui, ne tiek daug buvo sužeistų. Perėmėme KGB rūmus, OMONo bazę, po truputį juos išstūmėme ir iš kitų objektų. Pradėjome dominuoti ir Lietuvoje. Tiesa, gynėjų buvo ne tiek daug. Būdavo, kai išsiun?ia į objektą, 3-4 paras niekas tavęs nepakei?ia, tiesiog nėra žmonių.

    1991 metų lapkri?io mėn. paskutinės kovinės operacijos buvo vykdant pasalą Medininkų pasienyje. Gaudavome informaciją, kad ir pas mus bus užpuolimas. Gynėm Lietuvą jau pasienyje - jau stipriau. Tai, žinoma, žinojo ir sovietai, jie irgi pradėjo saugotis, mažiau puldinėti. Pradėjo valstybė atsistatyti.

    Aš Edmundui sakiau: man niekas neskolingas ir aš niekam neskolingas. Jeigu mums būtų žadėję butus, žemes, kaip 1919 m. savanoriams kad žadėjo, - duosim žemės, jeigu ateisi ginti Lietuvos... Man niekas ni
eko nežadėjo. Aš atėjau iš idėjos, kaip ir mano draugai, ir kai man baigsis tarnybos laikas, aš atiduosiu pagarbą ir išeisiu, - dėkui, kad turėjau galimybę tiek metų tarnauti. Ir ieškosiu ką daryti toliau. Bet neverksiu, nesiskųsiu, nekeiksiu, kokie blogi Seimo nariai, kokia bloga valdžia, kaip viskas blogai. Jie yra tokie, kokius mes išrenkam, ir kiekvienas nusipelnome gyventi taip, kokį mes savo gyvenimą pasistatome. ...Stengiausi, sėdėjau per naktis, mokiausi... kai vyresnioji dukra buvo dar mažytė, studijavau Karo akademijoje. Reikėjo baigti per trumpą laiką ir dar darbą dirbti. Po to karo mokslų studijos JAV. Manau, žmogus turi viską, ką užsitarnauja".

 

Parengė Audronė V. Škiudaitė