Pavadinimas: Plataus politinio susitarimo dėl esminių savivaldos problemų būtinybė ir galimybė
Kategorija: Archyvas
Data: Apr 25, 2009
http://www.pupinis.lt/straipsnis-8.html

Plataus politinio susitarimo dėl esminių savivaldos problemų būtinybė ir galimybė

Kadangi rimÄ?iau į savivaldos reikalus gilintasi prieÅ¡ gerus penkerius metus, kada teko bÅ«ti savivaldybÄ—s meru, po to dar rajono tarybos nariu, be to, daugiau reikÄ—jo gilintis į ekonomikos reikalus, ruoÅ¡iant šį praneÅ¡imÄ… teko vÄ—l skubiai susirinkti informacijÄ… apie savivaldos aktualijas ir palyginti su tomis problemomis, kurios prieÅ¡ tuos gerus penkerius metus buvo aktualios. Å tai kaip apie savivaldybÄ™ iÅ¡kart po 2000-ųjų metų savivaldos rinkimų raÅ¡oma straipsnyje Vietos valdžia-savo vietoje, iÅ¡spausdintame leidinyje ,,Laisvoji rinka“: ,,Kuo gi užsiima Å¡iandieninÄ—s savivaldybÄ—s ir kokios jos turÄ—tų bÅ«ti iÅ¡ tikrųjų? Å iandieninÄ— savivaldybÄ— yra tarsi centrinÄ—s valdžios Å«kinis padalinys vietoje. Tai tarsi valdžios holdingo kompanija, kuri nuosavybÄ—s teise valdo ir tvarko bene visÄ… miesto ar rajono Å«kį. SavivaldybÄ—ms priklauso vadinamosios specialiosios paskirties akcinÄ—s bendrovÄ—s, kurios užsiima transporto ir komunalinÄ—mis paslaugomis: veža keleivius, tvarko Å¡ilumos ir komunalinį Å«kį, likviduoja avarijas, veža Å¡iukÅ¡les. SavivaldybÄ—s yra mokyklų ir ligoninių savininkÄ—s, valdo net kino teatrus, knygynus, vaistines, turi dalį akcijų parduotuvÄ—se ir įvairiose įmonÄ—se, rengia Å¡ventes, varžybas, nuomoja patalpas, finansuoja privaÄ?ių namų remontus ir užsiima kitokia veikla, kuri pridera verslininkui, bet ne valdininkui. Pagal Å¡ias funkcijas savivaldybÄ— tarsi apskritai nÄ—ra valdžios ar valdymo įstaiga, o iÅ¡skirtinÄ—, privilegijuota Å«kininkÄ—. Beje, tai nÄ—ra geriausias valdžios padalinys, greiÄ?iau prieÅ¡ingai, pats neskaidriausias ir, kaip teigia su juo susiduriantys verslininkai, labai korumpuotas, ypaÄ? pasiduodantis grupinių ar asmeninių interesų įtakai“.

Kaip galėtume vertinti savivaldą šiandien turimos informacijos apie savivaldą plotmėje, praėjus šešeriems metams po 2000-ųjų metų savivaldos rinkimų ir artėjant dar vieniems eiliniams rinkimams?
Šiandien į savivaldos plėtros reikalus bandysiu apžvelgti dviem aspektais:
1. Savivalda, o, tiksliau, savivaldybÄ—, kaip valstybÄ—s valdymo sudedamoji dalis, kuriai deleguota dalis teisÄ—s aktais apibrėžtų valstybÄ—s valdymo funkcijų, įgyvendinant gyventojų lÅ«kesÄ?ius.
2. Susitarimo dėl savivaldos esmės supratimo ir prasmės pripažinimo tarp visų lygmenų atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios veikėjų.
Atsakant į pirmÄ…jį klausimÄ…, peržvelgus Savivaldybių asociacijos Vyriausybei pateiktų siÅ«lymų sÄ…raÅ¡us, kuriuos Lietuvos savivaldybių asociacija 27 puslapiuose yra pateikusi Lietuvos Vyriausybei, lydraÅ¡tyje raÅ¡oma: siekdamas kompleksiÅ¡kai iÅ¡siaiÅ¡kinti galiojanÄ?ių teisÄ—s aktų netobulumus, dÄ—l kurių kyla sunkumų taikant juos savivaldybių veikloje, nustembi, kad nuo tada, kai teko dirbti savivaldybÄ—je prabÄ—go penkeri metai, o ne penki mÄ—nesiai. Keliamos problemos dauguma atvejų tos paÄ?ios arba labai panaÅ¡ios. TaÄ?iau pagrindinÄ—s jų – dÄ—l finansų ir funkcijų perskirstymo. KeletÄ… populiaresnių naujai – senų problemų, trukdanÄ?ių savivaldai gyventi, ir siÅ«lomų keisti įstatymų iÅ¡vardinsiu.
Keistinas Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas. Juo apribojamas Savivaldybių finansinis savarankiškumas ir atsakomybė disponuojant nacionalinio biudžeto lėšomis, skirtomis valstybinėms funkcijoms atlikti.
ReikÄ—tų pakeisti į savivaldybių biudžetus įskaitomus mokesÄ?ius reglamentuojanÄ?ius įstatymus ir parengti reikiamus teisÄ—s aktus, siekiant įvesti vietinius mokesÄ?ius, suteikiant savivaldybÄ—ms didesnes teises mokesÄ?ių, mokesÄ?ių bazÄ—s formavimo ir mokesÄ?ių administravimo srityje.
Įstatymais ar kitais teisės aktais savivaldybėms deleguojamos valstybinės funkcijos visais atvejais turi būti perduodamos su finansavimu jų vykdymui.
Būtų privalu atlikti Žemės įstatymo pakeitimus, savivaldybėms suteikiant teisę valdyti, naudoti ir disponuoti valstybine žeme.
Reikėtų atlikti Žemės reformos įstatymo pakeitimus ir žemės nuosavybės teisių grąžinimo klausimų sprendimą perduoti savivaldybėms.
Savaime suprantama, reikia pripažinti, kad savivaldybių lygmens įstatyminÄ— bazÄ— buvo ir yra iÅ¡ dalies keiÄ?iama, kadangi kitaip ir negalÄ—tų bÅ«ti, nes Lietuva yra Å¡alis, priklausanti Europos SÄ…jungai, o ir pažvelgus dar toliau, Lietuva jau įstodama į Europos SÄ…jungÄ…, o dar anksÄ?iau pradÄ—dama savo veiklÄ… Europos Taryboje buvo formaliai įsipareigojusi savivaldos reikalus tvarkyti atsižvelgdama į Europoje pripažįstamas ir demokratijos raidoje susiformavusias normas. Tuo labiau, kad Lietuva kaip valstybÄ—, pritardama Europos vietos savivaldos chartijai ir jÄ… pripažindama, ne tik pripažino, bet ir įsipareigojo valstybÄ—je savivaldos reikalus tvarkyti atsižvelgdama į tam tikrus demokratiniais principais pagrįstus reikalavimus ir įstatymų numatytose ribose valdyti vietinio gyvenimo dalį tos vietos gyventojų labui. Ir dar, vienas iÅ¡ pagrindinių, taip plaÄ?iai Europoje deklaruojamų, bet taip pat ne visur dar nuoÅ¡irdžiai įgyvendinamų savivaldos reikalų tvarkymo principų – subsidiarumo principas, kuris deklaruoja, kad visus darbus privalo dirbti tos institucijos, kurios yra arÄ?iausiai savo pilieÄ?ių, o aukÅ¡tesnysis lygmuo turÄ—tų įsijungti tik tada, kai žemesniu lygmeniu negali bÅ«ti ar nÄ—ra pakankamai gerai tvarkomasi.
Ar tas yra daroma dabar pas mus, Lietuvoje? Ar tikrai vienas iÅ¡ pagrindinių principų, kad visi reikalai turÄ—tų bÅ«ti tvarkomi kiek įmanoma žemesniu lygmeniu, yra įgyvendintas, įgyvendinamas, ar atvirkÅ¡Ä?iai, visi valdžios svertai juda kita, valdžios centralizacijos, politinÄ—s įtakos visuose lygiuose didinimo, balansavimo tarp privaÄ?ių ir viešųjų interesų derinimo ribos, linkme?
Važiuojant per LietuvÄ…, kÄ… pastaruoju metu tenka dažnai daryti, ir susitinkant su savivaldybių gyventojais miesteliuose, seniÅ«nijų centruose, susidaro įspÅ«dis, kad viskas vyksta ne visai taip, kaip deklaruojama ne tik Europos savivaldos chartijoje, bet ir mÅ«sų seniai suvoktame valdžios decentralizacijos, bÅ«tinybÄ—s jÄ… perkelti arÄ?iau bendruomenÄ—s supratime, ir siekyje kiek įmanoma daugiau žmonių įtraukti į valstybÄ—s valdymÄ…. ŽmonÄ—s dažnai net paÅ¡iepiamai ir tiesiai iÅ¡rėžia, kad seniÅ«nas iÅ¡ esmÄ—s nieko sprÄ™sti negali, nes neturi jokių nei finansinių, nei teisinių svertų, jį įgalinanÄ?ių sprÄ™sti problemas seniÅ«nijose, kad tai geriausiu atveju yra mero atstovas komunaliniams reikalams sprÄ™sti, be jokios teisÄ—s priimti savarankiÅ¡kus sprendimus. Savaime suprantama, daug kas apeliuoja į konstitucinÄ™ – teisinÄ™ įstatymų bazÄ™, kuri paskutiniu metu dar labiau sumažino ir taip buvusias menkas seniÅ«nų teises, taÄ?iau, kaip žinia, įstatymai, jeigu jie trukdo vykdyti logiÅ¡kai pagrįstÄ… valstybÄ—s valdymo funkcijÄ…, turi bÅ«ti keiÄ?iami. TaÄ?iau tenka pastebÄ—ti, jeigu funkcijų perskirstyme tarp valstybÄ—s ir savivaldybių kai kada vyksta ir gana aÅ¡trus dialogas, tai kalbant apie žemiausiÄ…, bendruomeninį savivaldos lygmenį, dialogas vyksta viena linkme, t.y. iÅ¡ aukÅ¡tų tribÅ«nų žemyn. Jeigu savivaldybÄ—s kaip įrankį diskusijoms su vyriausybe ir įstatymų leidÄ—jais turi pakankamai stipriÄ… ir, galima pasakyti, įtakingÄ… politinÄ™ savivaldybes vienijanÄ?iÄ… organizacijÄ… Lietuvos savivaldybių asociacijÄ…, tai visiÅ¡kai savivaldybių administratoriams, o per administratorius iÅ¡ dalies ir merams pavaldžių seniÅ«nijų vadovus vienijanti organizacija daugiau formali, be to, jiems kovoti dÄ—l savo pozicijų po saule gana sudÄ—tinga. ArÄ?iau bendruomenių, taip pat kaip ir aukÅ¡tesniu politiniu lygmeniu, tarp valstybÄ—s ir savivaldybÄ—s turÄ—tų vykti diskusija dÄ—l funkcijų kartu su finansiniais resursais ir jų administravimo galimybe perskirstymo. TaÄ?iau bent Å¡iuo metu diskusija negali bÅ«ti laisva, nes seniÅ«nijų vadovai gali bÅ«ti lengviau pažeidžiami negu savivaldybių vadovai. TodÄ—l kyla kausimas, ar patys savivaldybių vadovai yra už savivaldÄ…, ar jie gali ir nori pripažinti, kad savivalda nesibaigia savivaldybÄ—s administracijos pastate, kad Europos savivaldos chartija taip pat kalba ne apie vietvaldÄ…, o apie savivaldÄ…, kuri bent iÅ¡ dalies privalo bÅ«ti perkelta, savaime suprantama, su finansiniais resursais ir disponavimo jais taisyklÄ—mis, į bendruomeninį lygmenį. Kaip jau minÄ—jau, seniÅ«nijų ir bendruomenių lygmeniu situacija diskusijai žymiai nepalankesnÄ— negu savivaldybių lygmeniu, todÄ—l, jeigu nepavyktų pakeisti situacijos Å¡io Seimo kadencijos metu, tai bent prieÅ¡ kitus Seimo rinkimus, manau, galÄ—tų bÅ«ti inicijuotas iÅ¡ankstinis platus politinis susitarimas bent jau politinÄ—je deÅ¡inÄ—je, iÅ¡ esmÄ—s aptariantis ne tik idÄ—jas, bet ir reikiamos įstatyminÄ—s bazÄ—s pakeitimus arba principines nuostatas, kad kiek įmanoma daugiau bÅ«tų sumažintos porinkiminių interpretacijų galimybÄ—s, dažnai iÅ¡kreipianÄ?ios susitarimų esmÄ™.
Jeigu pirmuoju klausimu, t.y. dalies funkcijų perdavimo į žemesnį valstybÄ—s valdymo lygmenį, jas paimant iÅ¡ ministerijų, apskriÄ?ių ir atiduodant savivaldybÄ—ms, iÅ¡ esmÄ—s vyksta ginÄ?as dažniausiai interesų pagrindu, t.y. centrinÄ— valdžia, ministerijose ir apskrityse dirbantys pareigÅ«nai nori iÅ¡laikyti savo įtakoje finansinių srautų, darbo vietų kontrolÄ™, tai kalbant apie savivaldos esmÄ—s supratimÄ…, t.y. savivaldos perkÄ—limÄ… į kuo žemesnį lygmenį, tokiu bÅ«du sudarant galimybes plÄ—totis bendruomeninei savivaldai, manau, gali atsirasti tam tikras politinio nesutarimo aspektas. Jeigu mes pripažintume, kad vis dÄ—lto savivaldos nemažą dalį svertų perkeliame į bendruomeninį lygmenį ir remiame ne tik žodžiais kaip buvo iki Å¡iol, bet ir sudarome teisines galimybes bendruomenÄ—se disponuoti finansiniais resursais ir tokiu bÅ«du pradedame remti bendruomenes, ar sulauktume politinio susitarimo ne tik tarp kairÄ—s ir deÅ¡inÄ—s partijų, bet ir deÅ¡inÄ—je, tarkim, tarp konservatoriÅ¡koms (krikÅ¡Ä?ioniÅ¡kosioms) ir liberalioms doktrinoms atstovaujanÄ?ių politinių jÄ—gų? Gal tai ir tam tikra problema, taÄ?iau tai ir galimybÄ— politinei diskusijai, siekiant suaktyvinti paÄ?ius pilieÄ?ius ir juos priversti ieÅ¡koti tam tikro susitarimo, ieÅ¡kant geriausio bÅ«do veikti. Nors pats esu tam tikras Å¡alininkas bendruomeninio veikimo principo, taÄ?iau suprantu ir asmenybes veikianÄ?ias liberalios visuomenÄ—s erdvÄ—je, ypaÄ? jeigu veikimas nukreiptas ne vien tos veikianÄ?ios asmenybÄ—s asmeniniams tikslams įgyvendinti, bet ta veikianti asmenybÄ— supranta ir pripažįsta bendruomeninÄ—s savivaldos idÄ—jas ir bendradarbiauja sprendžiant tam tikrus bendruomenÄ—s gyvenimo ir funkcionavimo uždavinius. Savaime suprantama, tokiu bÅ«du finansiniai resursai, skiriami žemesniam savivaldos lygmeniui, padidÄ—s, Å¡iek tiek mažindami centralizuotÄ… finansavimÄ…, bet iÅ¡naudodami bendruomenÄ—s aktyvumo, bendradarbiavimo bendruomenÄ—s lygmeniu, o atskirais atvejais ir koofinansavimo potencialÄ…, pasieksime žymiai geresnių rezultatų bent Å¡iek tiek priartindami gyvenimo kokybÄ™ prie bendro administracinių centrų vidurkio. TodÄ—l manau, kad kalbant apie valdžios svertų santykį tarp valstybÄ—s ir savivaldybÄ—s institucijų yra bÅ«tina ne tik diskusija, bet ir kiek įmanoma platesnis, prieÅ¡rinkiminis politinis susitarimas, kuris ypatingai reikalingas kalbant apie arÄ?iau žmonių esanÄ?iÄ… bendruomeninÄ™ savivaldÄ….