Pavadinimas: Privalome išlaikyti tinkamą dėmesį šalies Žemės ūkio ir maisto sektoriaus plėtrai
Kategorija: Archyvas
Data: Jan 16, 2011
http://www.pupinis.lt/straipsnis-76.html

Privalome išlaikyti tinkamą dėmesį šalies Žemės ūkio ir maisto sektoriaus plėtrai

   Net buvę žemės ūkio sektoriaus vystymo skeptikai, ypa? po praėjusių ekonominio sunkme?io metų, negalėtų nepripažinti, kad žemės ūkis yra svarbi Lietuvos ekonomikai, savo specifiką turinti verslo šaka, kad žemės ūkis ir ateityje privalo susilaukti tinkamo dėmesio, nes investicijos į žemės ūkį ir kaimo plėtrą duoda su kaupu atsiperkantį ekoniminį efektą. Be to, žemės ūkis, ypa? ekonomiškai sunkiu laikotarpiu, bene vienintelis rodė ekonominį augimą, taip pristabdydamas šalies ekonomikos kritimą. Dar vienas labai svarbus aspektas, turėjęs įtakos žemės ūkio sektoriui tampant lygiaver?iu šalies ekonomikos dalyviu, žemdirbių įsijungimas į šalies mokestinę sistemą. Šis žingsnis parodė žemdirbių solidarumą su visais Lietuvos žmonėmis prisidedant prie šalies finansų sistemos stiprinimo.

 



Deja, reikia pažymėti, kad, kaip ir visam Lietuvos ūkiui, praėję ekonominio sunkme?io metai nebuvo lengvi ir žemdirbiams. Ekonominės krizės metu, kaip ir įprasta, krito žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, o išaugę energijos kaštai sąlygojo trąšų kainų augimą. Visa tai, be abejo, mažino žemdirbių gaunamas pajamas. Ta?iau, be objektyviai atsiradusių sunkumų, tenka pažymėti ir kai kuriuos priimtus sprendimus, palengvinusius žemdirbių dalią. Tai sprendimai, sudarę galimybes operatyviau naudotis ES paramą investicijoms, paramos intensyvumo didinimas, net ir sunkme?iu laiku vykdomi įsipareigojimai žemdirbiams ir net tiesioginių išmokų terminų paankstinimas. Manau, gerai ir tai, kad žemdirbį pradėjome matyti ne tik kaip žemės ūkio produkcijos, žaliavos tiekėją, bet kaip svarbų proceso „nuo lauko iki stalo" dalyvį. Džiugu, kad kai kurie žemdirbiai ryžosi imtis žemės ūkio produktų perdirbimo ir savo užaugintą produkciją pradėjo pardavinėti patys, taip paįvairindami mūsų stalą. Ta?iau suprantama, kad šioje grandinėje labai didelis vaidmuo tenka ir perdirbėjams. Todėl privalu pažymėti, kad mūsų perdirbėjai sugeba gerai konkuruoti savo prekėmis užsienio rinkose. Turime pasidžiaugti, kad bendromis verslo ir valdžios pastangomis ieškomos ir surandamos naujos rinkos, kad ne tik išliko teigiamas, bet ir gerėja bendras prekybos žemės ūkio produkcija balansas.

Manau, labai svarbu viešai diskutuoti dėl žemės ūkio ir maisto sektoriaus svarbos šalies ekonomikai, ta?iau vėlgi labai svarbu diskutuoti ir dėl pozicijų siekiant Lietuvai priimtinų sąlygų naujajame finansiniame ES periode, nes Žemės ūkio ministras ir derybose dalyvausiantys Lietuvos atstovai turi gauti tam tikrą žemdirbius vienijan?ių asocijuotų struktūrų ir politinės valdžios mandatą deryboms dėl atatinkamų pozicijų. Todėl patys turime apsibrėžti, kokių tikslų mes norėtume pasiekti per ateinantį finansinį periodą. Ar daugiau sieksime skatinti gamybą, ar paramą matysime kaip tam tikrą priemonę sprendžiant socialinės paramos kaime gyvenantiems klausimus, ar prioritetą teiksime kaimo plėtrai, ar ieškosime tam tikros pusiausvyros, stengdamiesi išlaikyti ankstesnio finansinio periodo finansavimo proporcijas?

Apie Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateitį kalbama jau ne pirma diena. Žinoma, tikėtasi daugiau sužinoti, ką mąsto Europos Komisija, kai Komisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, Dacian Cioloş lankėsi AgroBalt 2010 parodoje, deja, praktiškai buvo kartojamas vienas komentaras - teikti nuomones ir pasiūlymus. Savaime suprantama, vien asmeniškai komisarui sunku ką nors žadėti, todėl šiuo etapu tikrai svarbu išsakyti savo nuomones, dalyvauti diskusijose ne tik Lietuvos, bet ir ES lygmeniu. Svarbu, kad savo komentarus, kuriuos galima buvo teikti internetu Komisaro Dacian Cioloş iškeltoje diskusijoje dėl BŽŪP po 2013 metų, pateikė ir pagrindinės Lietuvos žemdirbiams atstovaujan?ios asociacijos. Gaila, kad pastabas Lietuvos žemdirbiai teikė ne taip aktyviai kaip mūsų kaimynai. Į Komisaro kvietimą išsakyti savo nuomonę sureagavo 5000 ES respondentų. Nors iš Lietuvos buvo tik 14, ta?iau jas, kaip apibendrintas, daugiausiai pasiūlė asocijuotos, Lietuvos žemdirbius vienijan?ios struktūros. Reikia tikėtis, kad mūsų kaimynai lenkai (1009 atsakymai) ir broliai latviai (417 atsakymų) taip pat išreiškė panašų į mūsų požiūrį į Bendrąją žemės ūkio politiką.

Kokia gi galėtų būti mūsų pozicija?

Manau, niekas iš Lietuvos žemdirbių nesuabejos, kad Bendroji žemės ūkio politika ir po 2013 metų turi išlikti bendrąja, finansuojama iš ES biudžeto, kad finansavimas nauju finansiniu laikotarpiu turėtų daugiau atitikti BŽŪP keliamų tikslų įgyvendinimą. Reikėtų svarstyti, ar nederėtų tiesiogines išmokas ir rinkos reguliavimo priemones išskirti į atskirus rams?ius, taip pat išlaikant atskirą kaimo plėtros ramstį bei galbūt sukuriant horizontalų klimato kaitos ramstį.

 Komisaras D. Cioloş AgroBalt 2010 konferencijoje pažymėjo, kad būtina pertvarkyti tiesioginių išmokų schemą, pirmiausia atsisakant sąsajų su istoriniais referenciniais rodikliais. Taip suskai?iuotos išmokos buvo kur kas naudingesnės senesnių ES šalių ūkininkams, ta?iau besibaigiantis finansinis periodas parodė, kad toks išmokų skai?iavimas yra diskriminacinis. Juk žemės ūkio produktų gamybos kaštai ES šalyse per pastaruosius kelerius metus suvienodėjo. Lietuvos ūkininkai įdiegė ne tik kad panašias, bet atskirais atvejais kur kas šiuolaikiškesnes žemės ūkio produkcijos gamybos technologijas, investicijos į kurias sudaro didelę produkcijos savikainos sudedamąją dalį, juk, esant labai mechanizuotiems procesams ir sumažėjus rankų darbo žemės ūkyje, darbo užmokes?io dedamoji savikainoje tampa kur kas mažesne. Kalbant apie gamtines sąlygas, kurios turi įtakos produkcijos savikainai, Baltijos šalys ES taip pat yra kur kas šiauriau negu Portugalija, Prancūzija ar Graikija, kur parama ūkininkams per tiesiogines išmokas yra didžiausia. Todėl ir gamtinių ūkininkavimo sąlygų faktorius logiškai diktuoja, kad išmokos žemdirbiams ES būtų suvienodintos.

 Nors išmokų suvienodinimas ES tolimesnei Žemės ūkio gamybos plėtrai Lietuvoje būtų labai palankus sprendimas, ta?iau taip pat visoms ES valstybėms narėms reikėtų nustatyti supaprastintą tiesioginių išmokų skyrimo schemą. Kalbant apie tiesioginę paramą žemės ūkiui, būtina akcentuoti, kad tiesioginės išmokos turi išlikti kaip žemdirbių pajamų palaikymo ir stabilizavimo priemonė. Tiesioginės išmokos turi remti viešųjų gėrybių, už kurias ne visai atlygina rinka, teikimą visuomenei. Nors nuo 2011 metų visos tiesioginės išmokos turi būti atskirtos nuo gamybos, ta?iau ypa? pastaraisiais metais pamatėm, kad rinka dėl sutrikimų ekonomikoje negali visiškai tiksliai nustatyti savo poreikių, todėl taip pat reikėtų svarstyti galimybę išlaikyti tam tikras tiesiogines išmokas, susietas su gamyba, taip, skatinant pa?ią gamybą ir piginant produkciją, skatinti jos vartojimą.

 Jau užsiminiau, kad svarstytina atskirti tiesiogines išmokas ir rinkos reguliavimo priemones į atskirus rams?ius. Tai reikštų, kad rinkos reguliavimo priemones būtina išlaikyti kaip stabilizuojan?ias rinkos sutrikimus. Be to, labai svarbu nustatyti rizikos prevencijos priemones. Savaime suprantama, svarbu kiek įmanoma užkirsti kelią pa?ių problemų atsiradimui, o ne tik spręsti iškilusius klausimus. Praeiti metai ypatingai skaudžiai paveikė pieno sektorių ir privertė visus susimąstyti, kaip užtikrinti žemdirbių pajamas esant dideliems sutrikimams rinkose. Todėl, mano nuomone, svarbu atsižvelgiant į visuomenės interesą sukurti ES lygio žemės ūkio ir maisto produktų kainų palaikymo mechanizmus ir numatyti specialias kompensacines priemones nuostoliams, patirtiems dėl ekstremaliai neigiamo klimato poveikio, kompensuoti.

 Kuo toliau, tuo svarbesnį vaidmenį žemės ūkyje atlieka kaimo plėtros procesai. Gegužės mėnesį pasirodė pranešimai, kad kaimo plėtros politika neturėtų būti BŽŪP dalis, o būtų integruota į Sanglaudos politiką. Manau, kad kaimo plėtra ir ateityje turi išlikti sudėtinė BŽŪP dalis, nes kaimo plėtros procesuose, tokiuose kaip žemės ūkio produkcijos gamyba ir perdirbimas bei gamybos modernizavimas, kaimo verslas, infrastruktūros vystymas, aplinkosaugos užtikrinimas, kaimo bendruomeninis gyvenimas ir kituose, dalyvauja ne tik žemdirbiai, bet ir visi kaimo gyventojai, kaimo bendruomenės. Atsižvelgiant į tai, kaimo plėtros politika, kaip atskiras BŽŪP ramstis, turi būti remiama ir tęsiama toliau ir jos tikslai turėtų būti struktūrinių poky?ių pagreitinimas, modernizavimas ir inovatyvumas, konkurencingumo didinimas ir išsivystymo lygių skirtumo visoje Europoje sumažinimas.

 Be žemės ūkio konkurencingumo didinimo, ne mažiau svarbios sritys - infrastruktūros gerinimas, kaimo bendruomenių stiprinimas, jaunųjų ūkininkų skatinimas ir apskritai jaunų kaimo žmonių pritraukimas į žemės ūkio gamybą ir kaimo plėtros procesus. Šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbus mokymasis ir inovacijų bei mokslinių tyrimų diegimas. Mes jau žengėme vieną žingsnį - įsteigtas integruotas mokslo, studijų ir verslo slėnis „Nemunas". Ties tuo neturėtume sustoti, o būsimai kaimo plėtros politikai įgyvendinti galima būtų numatyti priemones, kurios skatintų mokslo ir gamybos partnerystę, kad žemės ūkis galėtų pritaikyti aukštąsias technologijas ir inovacijas, tas būtų skatinama atsinaujinan?ių energijos šaltinių plėtra ir aplinkai palankios „žaliosios technologijos". Tai dar tikrai neišnaudotos nišos žemdirbiams ir kaimo žmonėms.

 Tenka pripažinti, kad mūsų atstovų derybose laukia nelengvas darbas. Nors dabar dar vyksta mūsų vidaus diskusijos, ta?iau jų tikslas, kad, kai Europos Komisija šių metų lapkri?io mėnesį pateiks Komunikatą dėl BŽŪP ateities po 2013 metų, jis būtų mums palankus.

 Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

 

Edmundas Pupinis