Pavadinimas: Savivaldos esmė - žmogui tarnaujanti vietos valdžia ir bendruomeninių interesų viršenybė
Kategorija: Archyvas
Data: Apr 25, 2009
http://www.pupinis.lt/straipsnis-24.html

Savivaldos esmė - žmogui tarnaujanti vietos valdžia ir bendruomeninių interesų viršenybė

Seimo narys Edmundas Pupinis, rengiant TÄ—vynÄ—s sÄ…jungos – Lietuvos krikÅ¡Ä?ionių demokratų (TS-LKD) rinkimų į LR SeimÄ… programÄ…, rengÄ— programos dalį apie tolimesnÄ™ savivaldos plÄ—trÄ…. Utenis papraÅ¡Ä— E. Pupinio pasidalinti mintimis apie valstybÄ—s valdyme egzistuojanÄ?ias problemas ir numatomus pagrindinius TS–LKD darbus savivaldos plÄ—tros srityje.

Nuo paprasto pilieÄ?io centrinÄ— valdžia yra per daug nutolusi, kad tenkintų jo kasdienius poreikius ir efektyviai sprÄ™stų iÅ¡kylanÄ?ias problemas. Manau, nÄ—ra joks atradimas, kad viešųjų reikalų tvarkymas tampa veiksmingesnis ir demokratiÅ¡kesnis, jei sprendimai priimami artimesnių gyventojams, geriau suprantanÄ?ių jų poreikius ir galinÄ?ių juos įgyvendinti institucijų. Tai patvirtina ir Lietuvos gyventojai, nes dar 2006 metais PilietinÄ—s visuomenÄ—s instituto iniciatyva atlikta apklausa parodÄ—, kad 58 proc. apklaustųjų mano, jog reikia stiprinti vietos savivaldos institucijas, o centrinÄ— valdžia turÄ—tų perduoti daugiau galių savivaldybÄ—ms. Tam nepritarÄ— tik 15 proc. respondentų. Kadangi geriau pažindamos vietinių bendruomenių poreikius savivaldos institucijos daugelyje sriÄ?ių dirba kur kas efektyviau, o be to, jomis kur kas labiau pasitiki žmonÄ—s, todÄ—l savivaldybÄ—ms privalome perduoti visas bÅ«dingas joms funkcijas, galias ir lÄ—Å¡as toms funkcijoms vykdyti. Beje, to iÅ¡ mÅ«sų reikalauja ir mÅ«sų tarptautiniai įsipareigojimai, jie apraÅ¡yti Europos vietos savivaldos chartijoje, kurios Lietuva įsipareigojo laikytis. TaÄ?iau norint įgyvendinti įvardytus tikslus, reikalinga visų valdžios grandžių sisteminÄ— pertvarka. Pirmiausia, privalome peržiÅ«rÄ—ti visų ministerijų ir apskriÄ?ių administracijų funkcijas ir visas funkcijas, kurios galimos vykdyti savivaldybÄ—se, jas kartu su finansiniais resursais ir privalome perduoti savivaldybÄ—ms. Antra, savo ruožtu privalome peržiÅ«rÄ—ti ir savivaldybių funkcijas, o tos funkcijos, kurios gali bÅ«ti perduotos seniÅ«nijoms, kartu su lÄ—Å¡omis toms funkcijoms vykdyti ir privalo bÅ«ti perduotos seniÅ«nijoms. Savaime suprantama, tokios reformos procesas negali bÅ«ti stichiÅ¡kas, perduodami funkcijas į žemesnius savivaldos lygmenis pagal iÅ¡ anksto sudarytas programas privalome apmokyti specialistus, o siekdami iÅ¡vengti klaidų ir palengvinti žemesnių savivaldos grandžių veiklÄ…, prieÅ¡ perduodami funkcijas, privalome paruoÅ¡ti metodinius nurodymus. Be to, rengdami minÄ—tus ir kitus reformos sprendimus, nuolat privalome pasitikrinti, ar rengiami ir priimami sprendimai atitinka žmonių ir bendruomenių interesus, o tiksliau, privalome padaryti viskÄ…, kad žmonÄ—s patikÄ—tų tokios reformos sÄ—kme ir reformÄ… palaikytų.
Dažnai tenka girdėti, kad nei ministerijos, nei apskritys nenori atiduoti funkcijų, o tuo labiau finansų, savivaldybėms. Taip pat ir savivaldybės nei seniūnijoms, nei bendruomenėms irgi nelinkusios perduoti nei funkcijų, nei lėšų. Ar tokia reforma apskritai gali būti sėkminga, nes susilauks tam tikro pasipriešinimo iš įvairaus lygmens valdžios?
Didžiausia problema tai, kad žmogus vis dar jauÄ?iasi svetimas savoje valstybÄ—je. ŽmonÄ—s ateina į rinkimus, balsuoja ir paskui, idant galÄ—tų paveikti bendrų reikalų tvarkymÄ…, turi laukti iki kitų rinkimų, nes jiems vos ne tiesmukai sakoma – nesikiÅ¡kit, dabar tvarkosi jÅ«sų iÅ¡rinkta valdžia, o jÅ«s galÄ—site savo nuomonÄ™ dÄ—l valdžios darbo iÅ¡sakyti po ketverių metų. TodÄ—l ir bÅ«tina keisti dabartinį modelį, idant žmogus jaustųsi svarbus, žinotų, kad turi įtakos procesams, kurie vyksta aplink jį patį. PrieÅ¡ingu atveju, kuo toliau, tuo turÄ—sime abejingesnius pilieÄ?ius. Jei valdžia nejauÄ?ia reikalo pasitarti su bendruomenÄ—mis taip pat ir dÄ—l paÄ?ių žmonių per mokesÄ?ius suneÅ¡tų pinigų panaudojimo ar priimant tiesiogiai pastarųjų gyvenimÄ… paveiksianÄ?ius sprendimus, tai tik didina politinį susvetimÄ—jimÄ….
Esu įsitikinÄ™s, kad svarbus uždavinys bendrus reikalus pradÄ—ti tvarkyti nuo „apaÄ?ios“ į „viršų“, o ne atvirkÅ¡Ä?iai. TodÄ—l ir svarbu įstatymiÅ¡kai „nuleisti“ kiek įmanoma daugiau funkcijų žemiausioms valdžios grandims. Daugelis sprendimų turi bÅ«ti priimami vietose, bendruomenÄ—se, Ä?ia turi bÅ«ti atliekami ir svarbÅ«s darbai, kurie dabar dažnai absurdiÅ¡kai centralizuoti. Pavyzdžiui, paimkime neįgaliųjų integracijos programÄ…, kuriÄ… koordinuoja Socialinių reikalų ir darbo ministerija. TurbÅ«t jau iÅ¡ pirmo žvilgsnio galima suprasti, kad tai kažkoks absurdas. Ministerija, kuri yra Vilniuje, į visuomenÄ™ nori integruoti neįgalius žmones, kurie gyvena vienos iÅ¡ savivaldybių seniÅ«nijos miestelyje. Na ir prasideda ta ,,integracija“. Pradžioj ministerija skelbia konkursÄ…. Konkurse sudalyvauja vieÅ¡osios įstaigos. LaimÄ—jusi vieÅ¡oji įstaiga darbams atlikti samdo kokiÄ… nors UAB. Kažkokia Vilniuje esanti UAB laimi konkursÄ… tam tikrai paslaugai, integruojanÄ?iai žmones su negalia visoje Lietuvoje, atlikti ir kiekviename rajone tai paslaugai atlikti samdo subrangovÄ… – dar kokiÄ… nors vietinÄ—s reikÅ¡mÄ—s UAB. Kol pinigai atkeliauja iki tų žmonių, kuriems jų reikia, lÄ—Å¡os bÅ«na gerokai aptirpusios. Dirbant Audito komitete teko matyti ValstybÄ—s kontrolierių pateiktų neįgaliųjų integracijos programų ataskaitų, kurios parodÄ—, kad, organizuojant neįgaliųjų integracijÄ…, iÅ¡ ministerijos kabinetų vos ne 40 procentų lėšų panaudojama administravimui, o darbams lėšų ne kažin kiek ir telieka. TodÄ—l kyla natÅ«ralus klausimas, ar su tokias ir panaÅ¡iais darbais negalÄ—tų susidoroti savivaldybÄ—s ir seniÅ«nijos pasitardamos su bendruomenÄ—mis. Kitas dalykas – žmonÄ—s vietos bendruomenÄ—je daug geriau žino, kuo ir kaip dera pasirÅ«pinti, kad lÄ—Å¡os bÅ«tų kuo efektyviau panaudotos.
Manau, kad yra daug sriÄ?ių, kur vietinÄ—s seniÅ«nijos ir bendruomenÄ—s paÄ?ios gali sprÄ™sti, kaip, siekiant numatytų tikslų, turÄ—tų bÅ«ti paskirstomos lÄ—Å¡os vienokioms ar kitokioms programoms įgyvendinti. Kartu bÅ«tų ugdoma ir kitokia atsakomybÄ—. ŽmonÄ—s žinotų, kiek lėšų ir kokios yra problemos, kurias reikia iÅ¡sprÄ™sti. Jei negalima iÅ¡sprÄ™sti jų visų, reikia rinktis, kuriÄ… sprÄ™sti dabar, kuriÄ… atidÄ—ti. Kas geriau gali nusprÄ™sti, kurios problemos svarbesnÄ—s, jeigu ne patys ten, bendruomenÄ—se ir seniÅ«nijose, gyvenantys žmonÄ—s. Beje, taip bÅ«tų ugdomi ir vietiniai lyderiai. Nes dabar, deja, dauguma kad ir vietos politikų lyderių kyla ne iÅ¡ bendruomenių, o iÅ¡ tam tikrų interesų grupių. O dažniausiai iÅ¡ verslo.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tiesioginių merų rinkimų svarbą. Ar nemanote, kad tiesiogiai išrinktas meras išspręstų daugelį problemų?
BÅ«siu nelabai populiarus, bet galiu pasakyti – mero rinkimų tvarka tikrai nÄ—ra pagrindinÄ— problema savivaldos sistemoje. AiÅ¡ku, žmonÄ—s visada nori turÄ—ti politikÄ…, iÅ¡ kurio galima bÅ«tų tiesiogiai reikalauti atsakomybÄ—s. Blogai yra tai, kad žmonÄ—s nepažįsta daugumos savo iÅ¡rinktų tarybos narių, kurie taip pat nerodo jokių pastangų, kad žmonÄ—s juos pažintų. Å ie izoliuojasi nuo visuomenÄ—s ir vÄ—l pasirodo tik prieÅ¡ rinkimus. Å iandien Seimo nariai, ypaÄ? iÅ¡rinkti vienmandatÄ—se apygardose, daug dažniau susitikinÄ—ja su gyventojais ir dažniau tarpininkauja sprÄ™sdami savivaldos lygmens problemas nei vietinių tarybų nariai. Taigi, tokioje situacijoje populiaru kalbÄ—ti apie tiesioginius mero rinkimus. TaÄ?iau, deja, turime pripažinti, kad tai daugiau Å¡Å«kis nei atidžiai apgalvota koncepcija. Net partijos, kurios buvo tiesioginių merų rinkimų didžiausios Å¡alininkÄ—s ir kurios dalyvaudamos 2004 metų rinkimuose į SeimÄ… kaip pagrindinÄ™ savo siekiamybÄ™ deklaravo tiesioginius merų rinkimus bei žadÄ—jo priimti reikalingus įstatymus ir Konstitucijos pakeitimus, nesutaria tarpusavyje dÄ—l esminio klausimo, kokius gi įgaliojimus turÄ—tų tiesiogiai iÅ¡rinktas meras. Ar jam suteiktos galios turÄ—tų bÅ«ti didelÄ—s? Bet tada koks bus jo santykis su taryba, koks bus tarybos vaidmuo? Jeigu mero galios iÅ¡liktų apribotos ir jis bÅ«tų priklausomas nuo tarybos, tokiu atveju vÄ—l turÄ—tume situacijÄ…, kai žmonÄ—s eitų dÄ—l savo problemų jau pas tiesiogiai iÅ¡rinktÄ… merÄ…, o Å¡is tik gūžÄ?iotų peÄ?iais ir sakytų, kad teturi tiek galių, ir niekuo negalÄ—tų padÄ—ti.
Atsižvelgiant į Jūsų programos nuostatas, ne mažiau nei merai žmonėms privalo tapti svarbūs ir seniūnai.
Blogiausia tai, kad daugumos savivaldybių seniÅ«nai palikti be jokių lėšų ir darbui reikalingų įgaliojimų. Kai žmogus ateina pas seniÅ«nÄ… iÅ¡kilus problemai, o Å¡is sako, kad niekuo negali padÄ—ti ir perduos problemÄ… savivaldybÄ—s administracijai, tai sukelia žmonių nepasitenkinimÄ… artimiausia valdžia. Tiesa, Ä?ia daug kas priklauso nuo vietinÄ—s valdžios požiÅ«rio. Žinau, kad ir dabar kai kurios savivaldybÄ—s yra perdavusios dalį funkcijų ir finansų seniÅ«nijoms. Teko girdÄ—ti, kad kur kas daugiau galimybių sprendžiant vietos problemas turi seniÅ«nai RadviliÅ¡kio savivaldybÄ—je, kai kuriose kitose savivaldybÄ—se. PasitikÄ—jimas seniÅ«nais ir vietos bendruomenÄ—mis tikrai pasiteisina. Vis dÄ—lto bendros sistemos Lietuvoje, deja, dar nÄ—ra.
Kalbant apie seniÅ«nų paskyrimÄ…, galima drÄ…siai pasakyti, kad dabartinÄ— seniÅ«no skyrimo tvarka netikusi. SeniÅ«nas dabar traktuojamas kaip administracijos atstovas, kuris paskiriamas „iÅ¡ virÅ¡aus“. Dar 2000 metais dirbant Utenos rajono meru ir atsiradus vietų, kur reikÄ—jo paskirti seniÅ«nus, mes suorganizavome seniÅ«nų rinkimus. Partijas raginome siÅ«lyti kandidatus, seniÅ«nijose gyvenantys žmonÄ—s galÄ—jo svarstyti kandidatÅ«ras, pasirinkti tinkamiausiÄ… ir slaptai balsuoti. Manau, svarbu, kad seniÅ«nas bÅ«tų priimtinas žmonÄ—ms, o ne partijoms. Svarbu ne jo lojalumas partinei vadovybei, bet sugebÄ—jimas sprÄ™sti vietinių žmonių problemas. Beje, dauguma taip iÅ¡rinktų ar perrinktų seniÅ«nų sÄ—kmingai darbuojasi iki Å¡iol. Manau, labai svarbu, kad žmonÄ—s nuolatos butų įtraukiami į valdymo procesÄ…, pajustų ir savo atsakomybÄ™. Tokiu bÅ«du parinktam ir žmonių palaikymÄ… turinÄ?iam seniÅ«nui taip pat, manau, žymiai lengviau sprÄ™sti problemas, o be to, žmonių remiamas seniÅ«nas turbÅ«t kur kas tvirÄ?iau ir jauÄ?iasi atlikdamas savo pareigas. AiÅ¡ku, apsisaugant nuo populistų bei siekiant patikrinti bendruosius įgÅ«džius, kandidatams į seniÅ«nus galima bÅ«tų rengti tam tikrus kvalifikacinio minimumo egzaminus, bÅ«tinus dirbant Å¡iame poste, taÄ?iau galutinÄ— atranka turÄ—tų priklausyti vietos žmonÄ—ms.
Ar dabartinÄ— teisinÄ— bazÄ— pakankama, ar reikalingi skubÅ«s pokyÄ?iai?
Dabar keiÄ?iamas Vietos savivaldos įstatymas. Tiesa, kada jis bus priimtas, iki galo nÄ—ra aiÅ¡ku, bet reikia tikÄ—tis, kad ateinanÄ?ioje rudens sesijoje. Naujoje įstatymo redakcijoje yra įraÅ¡yta nemažai pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, gerokai prapleÄ?iamos vietinių bendruomenių teisÄ—s, siÅ«lomas jų dalyvavimo seniÅ«no rinkimuose mechanizmas. Svarbi vietinių bendruomenių atstovų, seniÅ«naiÄ?ių, ir tam tikros jų tarybos, seniÅ«naiÄ?ių sueigos, idÄ—ja. Tai bÅ«tų nauja grandis, su kuria politikai turÄ—tų derinti savo sprendimus, nes dabar dažnai bÅ«na taip – jei kas nori „prastumti“, pavyzdžiui, kokio objekto statybÄ…, na, tarkim, prekybos centrÄ… vietoj anksÄ?iau buvusio parko, tai į tos vietovÄ—s gyventojų nuomonÄ™ nelabai kas ir kreipia dÄ—mesį. Na, nebent tik labai formaliai, įgyvendinant detalaus planavimo įstatyminius reikalavimus atsiklausti gyventojų – paskelbdavo laikraÅ¡tyje kuo mažiau pastebimoje atokioje vietoje apie numatomÄ… statybÄ… ir apie galimÄ… gyventojų nuomonÄ—s pareiÅ¡kimo formÄ…. Manau, bet kokiu atveju ir įvairiais klausimais, lieÄ?ianÄ?iais bendruomenÄ—s gyvenimÄ…, valdžia privalo tartis su vietos bendruomene, pateikti savo argumentus, įtikinti, kad vienas ar kitas objektas toje teritorijoje yra bÅ«tinas, o jeigu jis sukurs gyventojams tam tikrų problemų, tai kÄ… už patirtus nepatogumus gaus bendruomenÄ—? Manau, didžiausi skandalai kyla bÅ«tent dÄ—l to, kad vietos žmonÄ—s per vÄ—lai sužino apie savivaldybių planus, naujas statybas ir t.t. Pradedama protestuoti, kai jau statybos vyksta ir ne visada galima kÄ… pakeisti. Valdžia sako – juk buvo skelbimas. TaÄ?iau reikia ne skelbimo, bet tikro dialogo, noro tartis ir susitarti. Politikai turi pateikti argumentus, kodÄ—l vienas ar kitas objektas turi bÅ«ti statomas bÅ«tent Ä?ia ir kuo jis svarbus vietos žmonÄ—ms. Dar kartÄ… kartoju – žmonÄ—s turi jaustis reikalingi. Jų nuomonÄ—s turi bÅ«ti paisoma.
Jei Tėvynės sąjunga laimėtų Seimo rinkimus ar bent jau dalyvautų formuojant valdžią, kaip manote, kokių žingsnių pirmiausia reikėtų imtis savivaldos srityje?
Manau, reikÄ—tų pradÄ—ti nuo žemiausios grandies - nuo seniÅ«no, bendruomenÄ—s įtakos stiprinimo. Savivaldos sistema turi bÅ«ti tvirtinama „iÅ¡ apaÄ?ios“. Dar vienas svarbus dalykas – visų savivaldybÄ—ms bÅ«dingų funkcijų, galių ir resursų perdavimas iÅ¡ centrinÄ—s valdžios savivaldybÄ—ms, vadinamojo subsidiarumo principo įtvirtinimas. Tai, kas gali bÅ«ti padaryta vietose, neturi bÅ«ti deleguota centrinei valdžiai. Turime įdÄ—miai peržiÅ«rÄ—ti dabar egzistuojanÄ?ias institucijas ir jų funkcijas. Mano įsitikinimu, dalies institucijų galima atsisakyti, o funkcijas „nuleisti“ į žemesnius lygmenis. AukÅ¡tesnio lygmens valdžia privalÄ—tų įsikiÅ¡ti tik tada, kai žemesniame lygmenyje nÄ—ra galimybÄ—s iÅ¡sprÄ™sti problemų. Kitaip sakant, privalome sukurti realiÄ… savivaldÄ… ir sudaryti realias sÄ…lygas žmonÄ—ms dalyvauti valdant savo valstybÄ™.
AÄ?iÅ« už pokalbį.