Pavadinimas: Neatsisakau savo žodžių
Kategorija: Archyvas
Data: Apr 25, 2009
http://www.pupinis.lt/straipsnis-16.html

Neatsisakau savo žodžių

Neatsisakau ir nenoriu nurašyti nei vieno žodžio, kaip savo straipsnyje Apie prarastą konservatoriaus atmintį ir nemeilę socialdemokratams man siūlo Seimo narė, socialdemokratė M. Petrauskienė. Tiesiog neturiu ko atsisakyti, nes sakiau tiesą, kurią galiu pakartoti: 1) M. Petrauskienė, nuolat abejojanti, ar verta didinti atlyginimus biudžetininkams, ar verta grąžinti neišmokėtas pensijų dalis pensininkams, po svarstymo Seime balsavo už rentas Seimo nariams, ir tą galiu lengvai įrodyti, nes balsavimo rezultatai yra Seimo internetiniame puslapyje, ir tuo gali įsitikinti kiekvienas, kuris gali naudotis internetu; 2) svarstant Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dalies išmokėjimo, tiksliau, neišmokėtų pensijų dalies 1995-2002 metais grąžinimo pensininkams klausimą, M. Petrauskienė po svarstymo nebalsavo už tai, kad nusavintos ir neišmokėtos pensijos būtų grąžinamos tuo metu dirbusiems nuskriaustiems pensininkams.

Tie duomenys taip pat yra internete. Be to, turė?iau priminti, kad 1995 metais tą įstatymą priėmė patys socialdemokratai, todėl jie pirmieji ir turėjo rodyti iniciatyvą, taip bent dalinai atitaisydami skriaudą, kurią buvo padarę; 3) taip pat negaliu ir nenoriu kam nors nurašyti žodžių, kuriuos iš mano straipsnio savo straipsnyje pacitavo p. M. Petrauskienė: ,,Ko gero, po A. Brazausko pasitraukimo G. Kirkilui nesinori, bet reikės atsakyti už buvusių rėmėjų ir globėjų dosnumą bei socialdemokratų lojalumą pasinaudojant tuo dosnumu.“ Beje, tame pa?iame straipsnyje aš ir stengiausi paaiškinti, kodėl taip manau, todėl gerb. M. Petrauskienei dar kartą galiu pakartoti: ne E. Pupinis, o praeityje mylimas ir Algirdo Mykolo Brazausko globojamas bendražygis V. Uspaskich savo interviu televizijai, be kitų asmenų, kurie, anot V. Uspaskicho, mito iš jo dosnios rankos, paminėjo ir socialdemokratų patrono A. M. Brazausko pavardę, o jo pavaduotoja partijoje buvo p. M. Petrauskienė. Todėl dėl tiesos ir netiesos pirmiausiai turėtumėte išsiaiškinti su buvusiu bendražygiu ir bendros socialdemokratų bei Darbo partijos vyriausybės sudarymo strategu V. Uspaskichu. Suprantu, kad ne G. Kirkilas buvo premjeru, ir, ko gero, ne jis siūlė V. Uspaskichui užimti ÅŖkio ministro postą, o A. M. Brazauskas, ta?iau atsakomybės dalis tenka ir M. Petrauskienei, ir G. Kirkilui, nes jie priklausė valdan?iajai partijai ir buvo vieni iš vadovų partijos, kurios iniciatyva ÅŖkio ministru ir ES pinigų skirstytoju tapo V. Uspaskich. Savaime suprantama, labiausiai tikėtina, kad atsakomybė bus politinė.
Dabar norė?iau pareikšti savo nuomonę apie buvusią konservatorių paramą socdemams, ją autorė savo straipsnyje įvardijo kaip tvirtą. Tuo metu, griuvus A. M. Brazausko ir V. Uspaskicho sukonstruotai vyriausybei, laikinai, kol susiformuos mažumos vyriausybė, parama pagal sutartį buvo suteikta tikrai ne iš meilės socialdemokratams. Papras?iausiai tai buvo daroma dėl atsakomybės už valstybę. Tuo metu buvo sprendžiama, ar leisti A. M. Brazausko ir V. Uspaskicho vyriausybei ir toliau demoralizuoti valstybę, ar geriau Seimui išsivaikš?ioti, tai, beje, ir siūlė Tėvynės sąjungos frakcija, bet, kaip parodė ateitis, tokiam sprendimui įgyvendinti reikiamo balsų skai?iaus surinkti nebuvo jokių šansų. Beje, tą šiek tiek vėliau, ta?iau nesėkmingai bandė siūlyti ir patys socialdemokratai. Todėl Tėvynės sąjungai po ilgų svarstymų teko rinktis prastą, bet, manau, tuo metu priimtiniausią sprendimą – pasirašyti susitarimą su socialdemokratais ir leisti gyvuoti mažumos vyriausybei. Ta?iau šį rudenį, kai pamatėme, kad socialdemokratai praktiškai nevykdo pasirašyto susitarimo, kuriame buvo įsipareigojimai įgyvendinti priemones kovai su korupcija, skirti tinkamą dėmesį švietimo sistemai, sveikatos apsaugai ir t.t., susitarimo pratęsti tiesiog negalėjome. Korupcija nemažėja, pedagogai liko apgauti, o Tėvynės sąjungos per kraują atkovotas milijardas litų sveikatos sistemoje „ištirpo“ nereformuotoje sveikatos apsaugos sistemoje, nedavęs laukiamų rezultatų. Ar pagerėjo sveikatos sistemos žmonėms teikiamos paslaugos? Ar pajuto sveikatos sistemos darbuotojai ryškų atlyginimų padidėjimą? Tenka abejoti. Ar galėjome toliau remti tokią vyriausybę, kuri apgaudinėja mokytojus? Todėl šį rudenį ir nutraukėme sutartį su socialdemokratais, nes remti vyriausybę, kuri nesilaiko duotų pažadų, neliko prasmės.
Norė?iau ir aš pacituoti mintį apie socialdemokratų valdomą savivaldybę iš paskutinio M. Petrauskienės straipsnio: ,,Gal per ambicijas jums (?ia man) ir norisi užsimerkti ir nematyti, kaip išgražėjo Utena, valdant socialdemokratams, ir pamiršti (vėl) savuosius savivaldybei vadovavimo metus, bet faktai visada iškalbesni ir už pa?ius gražiausius cituojamus žodžius.“ Pirmiausiai, p. Petrauskiene, Utenos savivaldybės valdan?ioje koalicijoje socialdemokratai yra tik 6, o tai mažiau negu pusė reikalingo skai?iaus daugumai suformuoti. Šiuo metu savivaldybėje yra 25 tarybos nariai. Todėl bent savo koalicijos partnerius reikėtų gerbti ir neprisiimti visų nuopelnų socialdemokratams. Antra, Tėvynės sąjunga ar jos sąrašui atstovaujantys bendramin?iai turi pakankamai didelį pasitikėjimą tarp uteniškių ir rajono taryboje turi 8 vietas. Dešiniosios partijos taip pat turi daugumą Utenos rajono taryboje, ta?iau ar rinkiminiuose sąrašuose joms atstovaujantys asmenys tikrai dešinieji, turėtų atsakyti pa?ios partijos. Ta?iau manau, jeigu ir pa?ios partijos neapsispręs, tą gin?ą po tam tikro laiko turbūt išspręs rinkėjai, galų gale supratę, kas yra kas. Ir tre?ia, manau, tikrai niekas neabejoja socialdemokratų sugebėjimu betonuoti ir kloti plyteles. Ta?iau maniau ir manysiu, kad tai yra vienas iš pras?iausių būdų išleisti visų mūsų pinigus. Pinigų savivaldybių biudžete kiekis labai jau mažai priklauso nuo pa?ių savivaldybių politikų veiklos. Kaip žinia, savivaldybių biudžetą didžiąja dalimi suneša sėkmingai dirbantys verslininkai ir įmonėse dirbantys žmonės. Jiems, o ne savivaldybei pirmiausiai ir turime būti dėkingi. Ta?iau nė kiek nesigailiu, kad tais sunkiaisiais valstybei metais, kuomet Lietuvos ekonomiką, o kartu ir verslą buvo paveikusi krizė Rusijoje, teko vadovauti Utenos savivaldybei, o savivaldybės biudžetą bei savivaldybės įmonėse uždirbtas lėšas naudojome taip, kaip naudojome, nes, manau, elgėmės teisingai. Pirmiausiai, net skolindamiesi lėšų, laiku mokėjome atlyginimus mokytojams. Puikiausiai supratau ir suprantu, kad pagrindiniai žmogaus poreikiai yra kur kas svarbesni už priešrinkiminius triukus su plytelių klojimais. Galbūt todėl net sudėtingiausiais Lietuvai metais Utenoje nestreikavo mokytojai. Gerai supratau, kad tik ekonominiai sprendimai gali užtikrinti lengvesnį gyvenimą ateityje. Todėl nesivaikiau populiarumo, o prioritetai buvo šilumos ūkio pertvarkymas, mokyklų renovacija, komunalinio ūkio tvarkymas, nors proto ribose neužmiršdavome ir šaligatvių, kuriuos daugiausiai klojome iš valstybės o ne savivaldybės biudžeto lėšų. Laiku pertvarkytas šilumos ūkis, į kurio pertvarkymą sunkiausiais Lietuvos ekonomikai, o kartu ir savivaldybei metais buvo investuota beveik 5 mln. Lt, leido stabilizuoti šilumos kainas, kurios ir šiuo metu yra vienos žemiausių Lietuvoje. Investicijos į renovuotas mokyklas, taip pat, manau, jau atsipirko tiek finansiškai, tiek komforto mokymo ir mokymosi požiūriu. Tie sprendimai sutaupė ir sutaupo ne vieną tūkstantį litų tiek pa?iai savivaldybei, tiek Utenos gyventojams. Todėl nesakau, kad nereikia tvarkyti, gražinti aplinkos, ta?iau tai neturi tapti vieninteliu prioritetu. Manau, Saulės gimnazijos renovacija Utenoje, užsitęsusi 4 metus, pradeda juokinti jau ne tik Saulės gimnazijos bendruomenę. Savaime suprantama, kad ir tada, kai teko dirbti rajono meru, rajono tarybos valioje buvo galimybė priimti kitokius sprendimus, tarkim, tuos pinigus, kuriuos skyrėme šilumos ūkiui tvarkyti mieste ir kaime, paskirti plytelėms kloti. Ko gero, prieš rinkimus mes būtume įgiję tikrai didesnį populiarumą. O kas toliau? Baigdamas mero darbą, savivaldybę palikau be skolų, tuo tarpu jau dabar Utenos savivaldybė prisiėmusi skolų už 6 mln. Lt. Supras?iau ir pateisin?iau, jei pinigai būtų investuoti į atsiperkan?ius projektus, tokius kaip pastatų renovacija ar verslo investicijas skatinantys projektai. Deja, didžioji lėšų dalis buvo investuojama ne į mokyklas, pastatų renovaciją, gydymo įstaigas, o prieš rinkimus į šaligatvių plyteles.
Todėl baigdamas straipsnį, norė?iau padėkoti savo kolegei Seime už tikrai naudingą bendravimą diskutuojant gana svarbiomis temomis. Manau, mūsų skirtingas matymas, spendžiant valstybės ir savivaldos lygmens problemas, ir galimybė viešai apie tai diskutuoti taip pat yra tam tikras privalumas, kurį mums suteikė Lietuvos žmonių pasirinkimas būti demokratine valstybe. Kuo tokia diskusija man būtų pasibaigus kokiais 1987 metais, sunkoka prognozuoti. O dabar viskas papras?iau, nes politikų darbus vertina ne neklystan?ios partijos sekretoriai ir instruktoriai, o rinkėjai.